Ispanija. Kelionė šv. Ignaco pėdomis

Skrydis Vilnius-Europos miestas-Bilbao.

Pagal galimybes trumpai susipažinsime su Bilbao – tai yra viena iš trijų Baskijos provincijos sostinių. Stebinanti šio miesto atgimimo istorija mūsų laikais padės piligrimui geriau pažinti, kokie kūrybingumo ir drąsos lobiai slypi baskų charakteryje – juk kaip tik Ignaco kraštiečiai po 500 metų šį miestą iš merdinčio uostamiesčio pavertė viena iš kultūrinių Ispanijos sostinių.

Dvi nakvynės gimtajame Ignaco miestelyje Azpeitia.

Po pusryčių apžiūrėsime gimtąją Lojolų pilaitę, menančią daugybę karštakošių jo protėvių nuodėmių, taip pat ir paties jaunojo Ignaco paauglišką maištingumą. Kuo puikiausiai išliko ne tik mauriškais plytų ornamentais puoštas fasadas, bet ir pilaitės vidus: žemutinis aukštas su siaurais langeliais pastatyti bombardoms, kai reikdavo atsišaudyti nuo kitų karingų feodalų, ir senoji virtuvė pirmame aukšte, kur prie židinio jaunasis Injigas ilgais žiemos vakarais klausydavosi apie savo protėvių žygdarbius, antrasis aukštas su šeimos kambariais, kur, kaip manoma, jau per keturiasdešim perkopusi Ignaco motina pagimdė savo pagranduką Ignacą, o taip pat viršutinis aukštas, kur buvusio Ignaco kambario vietoje įrengta koplyčia mena, kaip šioje vietoje sužeistąjį aplankė šv. Petras, atnešdamas jam sveikatą, ir Mergelė Marija su kūdikiu, pažadindama jo sielą trokšti daug didesnių, dvasios žygdarbių.

XVII a. pilaitę tarsi kiautas apsupo didinga šventovė, kur kiekviena detalė simbolių kalba byloja apie Ignaco šioje vietoje patirtą dvigubą gimimą. Šalia bazilikos išliko Ignaco gimdyvės viensėdis, Olaco Mergelės Marijos koplyčia, kur sveikstantis Ignacas eidavo melstis, o miestelyje – bažnyčia, kur jis buvo pakrikštytas, jo giminaičių ir kitų vietos didikų namai-tvirtovės, liudijančios, kokiais neramiais laikais jis gyveno, špitolė, kur jis prisiglaudė su vargšais grįžęs iš mokslų Paryžiuje, nes jau nebenorėjo poniškai viešėti pilyje.

Popiet važiuosime į Aransasu Mergelės Marijos šventovę kalnuose, kur Ignacas užsuko pirmiausia, kai leidosi į savo piligrimystę. Altoriuje tebestovi ta pati XIII a. jos skulptūra, nors pati šventovė, atstatyta XX a., yra puikus šiuolaikinio religinio meno pavyzdys.

Nakvoti grįšime į Aspeitiją.

Po pusryčių pajudėsime į Navaros karalystę – tai vienas iš penkių Ignaco kelio ketamų Ispanijos regionų. Mūsų tikslas – jo sostinė Pamplona (100 km, 1 val.). Tai – kelias, kuriuo į Azpeitiją (tik atvirkščia kryptimi) parnešė sužeistą Ignacą. Pamplonoje lankysime Katedrą, kurioje tikrai ne kartą meldėsi Ignacas, kai tarnavo Navaros vicekaraliui. Pasivaikščiosime senamiesčio gatvelėmis, kuriomis ir jis vaikštinėjo, išgyvendamas priešiškus miestelėnų žvilgsnius, o taip pat apeisime gerai išlikusią miesto sieną. Tiesa, toje vietoje, kur stovėjo pilis, dabar iškilo gyvenamasis rajonas, tačiau Ignaco sužeidimo vietą žymi skverelyje pastatytas paminklas. Bus duota laiko pietums ir/arba savarankiškai pasivaikščioti po šį E. Hemingvėjaus pamiltą miestą miestą, kurį pažįstame iš liepos pradžioje matomų TV reportažų apie bulių bėgimą gatvėmis.

Po to važiuosime aplankyti pilaitę, kurioje gimė didis šv. Ignaco bendražygis, misionierių globėjas šv. Petras Ksaveras (54 km, 40 min). Nors karaliaus įsakymu „apkarpyta“, ji vis dar atrodo kaip viduramžių tvirtovė. Viduje nuo Ksavero ir jo protėvių išliko kambarių išplanavimas, jo misijų veiklą liudijantys meno kūriniai, o taip pat stebinanti koplytėlė, kurioje tebekabo besišypsantis Nukryžiuotasis – pasakojama, kad jis pravirkęs tą dieną, kai už tūkstančių kilometrų mirė šv. Petras Ksaveras, įsmeigęs akis į taip ir nepasiektus Kinijos krantus.

Nakvoti važiuosime į gretimo regiono sostinę Logronją (135 km, 1 val. 30 min), kur, jei leis laikas, pasivaikščiosime po Jokūbo kelio piligrimų ženklais sėte nusėtą senamiestį – juk miestas prasidėjo kaip gyvenvietė prie brastos (o vėliau tilto), kuriuo keliautojai persikeldavo per jiems kelią pastojančią platoką upę – tai Ebras, davęs vardą visam Iberijos pusiasaliui. Aikštingai kalnagūbriais pasišiaušusioje rytinėje jo dalyje ties Logronjo susikerta svarbūs keliai, o žmonių gyventa nuo Nojaus laikų: anot legendos, čia įsikūręs jo vaikaitis Tubalis, o kronikos mini gyvenvietę nuo romėnų laikų. Vienu iš garsiųjų grįstų romėnų kelių čia atėjęs ir šv. Jokūbas pakeliui į Santiago de Kompostelą.

Viena nakvynė Logronjo mieste.

Po pusryčių keliausime iš Logronjo vos už pusvalandžio esančias Nacherą ir Navaretę, kur Ignacas ne tik lankėsi pas savo buvusį valdovą kunigaikštį, bet ir stabtelėjo piligrimystės metu, norėdamas sutvarkyti paskutinius pasaulietinius reikalus. Navaretės parapinėje bažnyčioje su neįtikėtino puošnumo altoriumi dar tebestovi Mergelės Marijos statula, kurią jis liepė atnaujingti už ką tik atsiimtą paskutinį savo atlyginimą, o Nacheros Karališkosios M. Marijos vienuolyno bažnyčioje esančiame karalių panteone į lankytoją pažvelgia amžių amžiai garbingos Navaros karalystės istorijos.

Jei leis laikas, užsuksime į netoliese esantį Santo Domingo de la Calsada miestelį, kurio katedros Ignacas tiesiog negalėjo neaplankyti: juk ji susijusi su vienu žinomiausių Jokūbo kelio stebuklų – apie jį primena miestelio katedroje iki šiol užlaikomi višta ir gaidys, kurio kakariekavimas gali net išgasdinti lankytoją, nesitikintį tokių garsų po aidžiais šventovės skliautais.

Nakvoti keliausime į kitą svarbų šv. Jokūbo kelio miestą, vieną didžiausių Ispanijos urbanistinių centrų – Saragosą (180 km, apie 2 val.).

Dvi nakvynės Saragosoje.

Pusryčiai. Saragosa, 700 tūkst. gyventojų miestas, yra Aragono karalystės sostinė. Jos centre prie Ebro upės milžiniškoje šventovėje gerbiama Pilioriaus Mergelė Marija, ispanybės globėja ir simbolis. Barokinės keturbokštės bazilikos (XVIII a.) širdies yra centre kolonomis atskirta erdvė, kur ant jaspio kolonos stovi nedidukė (36 cm) M. Marijos skulptūrėlė, nors didžiausia šventenybė yra pati kolona, kaip pasakojama, likusi toje vietoje, kur romėnų keliu ėjusį šv. Jokūbą aplankė pati Mergelė Marija – skoma, kad aplankė, o ne apsireiškė, nes ji tuo metu dar gyveno Palestinoje -. Šią koloną galima paliesti iš kitos pusės sienoje atvertoje ertmėje – joje matyti per šimtmečius piligrimų akmenyje „išgremžta“ duobutė, kurią greičiausiai lietė ir šv. Ignaco pirštai. Nors jo laikais ši šventovė garsumu nusileido kitoms, bet jo pamaldumas Mergelei Marijai turėjo jį paskatinti jos neaplenkti.

Saragosiečių pamaldumą savajai Mergelei Marijai liudija stebinantis Stiklo Rožinis – procesijose nešamų apšviestų „vitražinių skulptūrų“ ir jų kompozicijų rinkinys, paprastai eksponuojamas Švč. Jėzaus Širdies bažnyčioje šalia atidengtų romėniškojo amfiteatro griuvėsių.

Nors ši šventovė dėl savo svarbos vadinama „katedra“ (ispaniškai Seo), miestas turi ir savo katedrą – pirmųosius krikščionybės amžius menančią šventovę, daug kartų perstatytą ir net keitusią šeimininkus – jos bokšto formose iki šiol galima atpažinti buvusio musulmonų minareto apybraižas iš tų laikų, kai čia buvo mečetė. Be įspūdingų altorių, čia eksponuojama milžiniškų gobelenų kolekcija.

Saragosos istorija skaičiuojama nuo 14 m. pr. Kristų, kai čia įsikūrė romėnų kolonija. Jų laikus mena didžiulio 6 tūkst. žiūrovų amfiteatro griuvėsiai, egzotiškai įsispraudę pačiame Saragosos centre, termos ir forumo likučiai po katedros aikšte, upės uostas,  dalis miesto sienos… VIII a. Iberijos pusiasalį užkariavusių musulmonų laikus mena ne tik iš minareto perstatytas katedros bokštas, bet ir nuostabioji Alchaferija (Aljaferia) emyro „Džiaugsmo rūmai“ – išmoningais akmens nėriniais išpuošta užmiesčio rezidencija, kurią nuo 2001 m. saugo UNESCO. Dabar rūmuose įsikūręs Aragono parlamentas.

Jei leis laikas, aplankysime šiuos rūmus ir abi Saragosos katedras (o gal ir Stiklo Rožinio ekspoziciją).

Nakvojame Saragosoje.

Pusryčiai. 260 km (3 val.) kelio, kurio pusė vingiuoja per Monegrų pusdykumę. Pėsčiomis einantys piligrimai privengia šių saulės ir atšiauraus vėjo išdegintų juodais kadagiais apaugusių kalvų, ir dažniausiai šį kelio etapą pravažiuoja maršrutiniu autobusu. Ankstyvą pavasarį per šį dyką kraštą mulu jojęs Ignacas, turbūt, irgi apsidžiaugė, kai jam priešais akis horizonte sužaliavo Sinkos upės pakrantės ir pirmasis Katalonijos miestas Fraga. Jo tikslas buvo garsusis Monserato vienuolynas, kurį aplankęs jis nusileido į netoliese (už 25 km) esantį medvilnės audėjų miestelį, maždaug tūkstančio gyventojų Manresą. Joje ketino pabūti keletą dienų, kol didžiujo gyvenimo virsmo sukeltos bangos, tačiau pasiliko beveik metus ir, kaip jis pats sako, išgyveno savo dvasios naujokyną. Nors stengėsi gyventi kaip vienišas asketas, miestelio gyventojai jį pamilo ir globojo – iki mūsų dienų kiekvienas kampelis čia byloja apie šv. Ignacą: didžiulė Aušros Mergelės Marijos bazilika ant kalvos, kur jis eidavo melstis ir išpažinties, ir svarbius įvykius menančios koplytėlės iškalbingais pavadinimais – Sergančio Ignaco, Ignaco ekstazės, Vištos stebuklo koplyčios -, pakelės kryžiai, kur jis patyrė regėjimus, vieta prie Kardonero upės, kur išgyveno vieną didžiausių jo per visą gyvenimą patirtų dangaus malonių, o ypač akmens tiltas, kuriuo jis įžengė į miestelį ir Ignaco olos šventovė, pastatyta toje vietoje, kur jis vienišoje upės kriaušio oloje melsdavosi, atlikdavo asketines praktikas ir parašė savo garsiausią veikalą – Dvasines pratybas, kurias iki šiol atlieka ne tik visi jėzuitai, bet ir tūkstančiai jų auklėtinių bei dvasios vaikų. Prie šventovės pastatytas didžiulis Dvasingumo centras, kuriame ir įsikursime nakvynei.

Po pusryčių keliausime į garsiąją Juodosios Madonos šventovę, įsikūrusiame neįtinėtinoje vietoje: Perpjautame kalne. Anot legendos, angelai nusileidę iš dangaus ir aukso pjūklu perpjovę lygumoje it vargonai į beveik kilometro aukštį šaunančias uolas, padarydami vietos benediktinų vienuolynui. Atsiskyrėliai čia gyvena nuo IX a., kai vienoje kalno oloje piemenys atrado M. Mergelės Marijos statulą. Ten dabar veda įspūdingas Kryžiaus kelias, kurio stotis įrengė žymiausi XX a. pradžios katalonų architektai modernistai, tarp jų – ir jaunasis A. Gaudi.

XI a. kalne įkurta benediktinų abatija, kur atvykęs Ignacas per tris dienas atliko viso gyvenimo išpažintį ir, pakabinęs kardą ir durklą prie M. Marijos kaip votą, atidavė savo puošnkius drabužius elgetai, o pats apsivilko asketo „maišu“ iš grubiausio audinio, tapdamas atsiskyrėliu. Nors nuo jo laikų bazilika ne kartą buvo sugriauta ir perstatyta, jos kieme iki šiol akmuo žymi vietą, kur stovėjo altorius ir Ignacas simboliškai iš pasaulietinio tapo dvasios riteriu.

Be įspūdingos bazilikos, kurioje ne Mišių metu leidžiama pakilti laiptais iki Juodosios Madonos, dar galima aplankyti religinoi meno muziejų, audiovizualinę erdvę, kur pristatomas benediktinų gyvenimas, 13 val. pasiklausyti garsiojo berniukų choro (vieno seniausių Europoje, nes gyvuoja nuo XV a.), kai jis atlieka himną M. Marijos garbei. O geriausia tiesiog paklaidžioti įstabiais takais po šventąjį kalną, nueiti iki seniausios Šv. Cecilijos bažnytėlės (už poros km), dabar pavestos šiuolaikinio religinio meno muziejumi.

Viena nakvynė Montserato vienuolyno piligrimų namuose.

Pusryčiai. 63 km (1 val.). Į antrąjį pagal dydį Ispanijos miestą Ignacas atėjo tam, kad iš jo uosto išplauktų į Italiją, ir ten gavęs popiežiaus palaiminimą – į Jeruzalę. Tuo metu jis dar nežinojo, kad negalės pasilikti Šventojoje žemėje, tad grįš į Barseloną, kur pusantrų metų gyvens mokydamąsia lotynų kalbos pagrindų. Jų reikėjo tam, kad pradėtų dar vieną, jau trečiąjį, savo gvenimo projektą: išeiti mokslu ir tapti teologu, kad galėtų geriau padėti sieloms, ko troško nuo Manresos laikų.

Barselonos senamiestyje – Gotikiniame rajone – Ignaco laikus mena Šv. Eulalijos katedra, stulbinanti XIV a. tapyba altoriuose ir senosiomis koplyčiomis. Šventosios kankinės kriptoje Ignacas praleisdavo ilgas maldos valandas. Kita jam svarbi bažnyčią yra Jūrinės Mergelės Marijos bazilika, kur po neįtikėtinai aukštais gotikiniais skliautais dalyvaudavo Mišiose po pamokų pas netoliese gyvenusį lotynų kalbos mokytoją. Jei leis laikas, taip pat aplankysime Šventosios šeimos baziliką, vieną labiausiai turistų lankomų Ispanijos vietų: drąsus A. Gaudi projektas savaip pasakoja Ignaco – ir kiekvieno žmogaus – tapsmo istoriją.

Viena nakvynė Barselonoje.

Pervežimas į oro uostą. Ankstyvas skrydis (08:55val,) iš Barselonos į Vilnių.