Pamario kraštas ir Žemaitija

Kelionę po Pamario kraštą pradėsime nuo pažinties su Rusne, Atmatos ir Skirvytės upių  apsupta didžiausia Lietuvos sala, išraižyta upelių ir upeliukų ir polderių. Rusnė nuo XIV a. garsėja žuvimis. Dabar saloje mielai renkasi žvejai mėgėjai, mėginantys savo laimę. Miestelis pasiekiamas tiltu per Atmatą. Nuo potvynių Rusnę saugo pylimai, saloje įrengta polderių sistema su 20 vandens kėlimo stočių. Įkėlus koją į Rusnės centrą pasitinka evangelikų-liuteronų bažnyčia, šalia esanti „didvyrių giraitė“, medžių alėja bei jos viduryje pastatytas paminklas, skirtas I pasaulinio karo aukoms atminti, masyvūs dviaukščiai mediniai namai statyti XX a. pr., o pasivaikščiojimui kviečia aplink juos besirangančios senosios gatvės. Atmatos krantinėje stovi paminklas Indijos tautos tėvui Mahatma Gandžiui ir jo bendražygiui, Rusnės sūnui Hermanui Kalenbachui. Ant specialiai supiltos kalvelės istorija besidominčių lankytojų laukia kelis šimtmečius skaičiuojanti istorinė sodyba, čia besilankantiems yra pristatoma senųjų gyventojų buitis. Virš Pakalnės upės – kabantis medinis „beždžionių tiltas“. Sakoma, kad geriausių rūkytų žuvų galima paragauti tik atvykus į Rusnę. Vienoje gatvėje įsikūrusios net kelios žuvų rūkyklos, kur galima sužinoti visas rūkytos žuvies paslaptis, paragauti skaniausių Rusnės žuvų.

Pasigrožėję nuostabiais Rusnės salos peizažais, keliausime į Uostadvarį garsėjantį švyturiu ir vandens kėlimo stotimi su garo turbina susiurbianti pievų vandens perteklių ir nuleidžianti jį  į Atmatą. Tai pirmasis tokios paskirties statinys Lietuvos teritorijoje prieš keletą metų paverstas polderių muziejumi, kuriame galima sužinoti, kaip nuo seno kovota su vandens pertekliumi.

Siūlome išbandyti Aukštumalos aukštapelkės taką (tako ilgis į vieną pusę yra 1200 m), įkurtą Aukštumalės telmologiniame draustinyje. Tai reta galimybė susipažinti su pelkine ekosistema, retų ir nykstančių rūšių augalija bei gyvūnija, aukštapelkei būdingais augalais bei gyvūnais. Taką, kuris vingiuoja buvusia kūlgrinda, sudaro vienpusis maršrutas su informacija. Kūlgrinda – XVIII a. palikimas, kai buvo nutiestas kelias skersai pelkės, tam kad sujungtų keletą jau neegzistuojančių pelkininkų kaimų. Juose tuo metu gyveno beveik 2000 gyventojų – pelkininkų, kurių dalis, kaip ir Bismarko kolonijos pionieriai, augino bulves bei kitas daržoves ir jas eksploatavo į Rytprūsius, o kiti dirbo durpyne.

Vos apie pusšimtį nuolatinių gyventojų turintis gatvinis žvejų kaimas Minija arba Mingė, įsikūręs abipus upės Nemuno deltos regioniniame parke. Tai vienintelis gatvinis kaimas šalyje, kuriame gatvę atstoja Minijos upė, bet tilto per šią upę nėra – Mingės kaimo namai išsidėstę abipus Minijos upės, o fasadais atsisukę į upės pusę.  Vietiniai gyventojai į kitą gatvės pusę iriasi valtelėmis ar persikelia vandens dviračiais. Dėl savo unikalaus gamtovaizdžio Minijos kaimas vadinamas lietuviškąja Venecija. Aplankę kaimą, persėdame į laivą, kad galėtume patyrinėti Nemuno deltą, pasiekti Kuršių marias. Kelionės metu vaišinsimės laive rūkyta žuvimi ir grožėsimės  nuostabia  gamta. Rytinėje Kuršių marių pakrantėje kyšantis Ventės rago pusiasalis su ornitologine stotimi ir senuoju švyturiu padovanos nepamirštamo grožio pamario panoramą. Ventė ne viename senajame jūrininkų žemėlapyje nurodyta kaip ypatingai pavojinga vieta, nes čia nusitęsusi akmenuota sekluma. Nedidelio pusiasalio rytinėje Kuršių marių pakrantės praeitis apipinta legendomis apie žuvusius ir gyvuosius jūroje. Pirmasis medinis švyturys Ventės rage, rodantis kelią jūreiviams, buvo apšviečiamas alyvine lempa. Užlipus geležiniais švyturio  laiptais, atsiveria nuostabi panorama: Kuršių marios, Rusnės sala, Kuršių nerijoje už 12-13 km į pietvakarius nutolusi Nida ir auksinės kopos, taip pat už 8,5 km esanti Preila. Pro Ventės ragą driekiasi didysis paukščių migracijos kelias, vedantis į Europos pietus, atogrąžų ir Pietų Afriką. Būna, kad per parą pro Ventės ragą praskrenda iki 300 tūkst. paukščių. Čia stovinti Ventės rago ornitologinė stotis yra viena seniausių Europoje. Muziejuje galima susipažinti su paukščių žiedavimo istorija, paukščių migravimo tyrimais. Stotyje per sezoną sužieduojama tūkstančius paukščių, gaudyklėse sugauti ir sužieduoti paukščiai vėliau aptinkami Egipte, Irane ir net Pietų Afrikos Respublikoje.
Nakvynė viešbutyje ar kaimo sodyboje.

Po pusryčių keliaujame į Žemaitijos sostinę Telšius. Žemaičiai sako, kad miestas tovi ant septynių kalvų, lyg kokia Roma ar Vatikanas.  Anksčiau tikėta, kad meška, kaip ir Romos simbolis – vilkė – padėdavo žemaičiams išmaitinti vaikus. Mat kai žemaičių gentims grėsdavo badas, išmirimas, vaikus išnešdavo į mišką – gal būt išgyvens. Todėl viena pagrindinių skulptūrų Telšiuose – motina meška su savo jaunikliais ir žmonių vaikais ant nugaros. Taigi, meškų Telšiuose – net 47.
Telšiai – tai sakrali erdvė – Žemaitijos religinis centras, senosios vyskupystės reliktas. Juk svarbiausios religinės vietos yra labai panašiu atstumu nuo Telšių – pavyzdžiui, Kretingos vienuolyno ir bažnyčios ansamblis, Žemaičių Kalvarija, Tytuvėnai, Varniai, Kražiai. Miesto centre ant kalvos esanti Telšių šv. Antano Paduviečio katedra, kurios rūsiuose –  trys vyskupų kriptos – Justino Staugaičio, Vincento Borisevičiaus ir Pranciškaus Ramanausko. Metalinės katedros durys – skulptoriaus Romualdo Inčirausko pavaizduota ir išlieta Žemaitijos krikšto istorija. Bokštuose įtaisyti kariljonai.
Kaip sako žemaičiai, pasaulyje yra dvi didžiosios sienos: kinų ir žemaičių, esanti Telšiuose, Respublikos gatvėje. „Didžiosios žemaičių sienos“, nuo 2010 m. puošiamos meno kūriniais, įamžinti svarbiausi su Žemaitija, kaip istoriniu Europos regionu, susiję istoriniai įvykiai: pirmasis Žemaitijos paminėjimas istoriniuose šaltiniuose 1219 m., europinės svarbos žemaičių pergalė Durbės mūšyje, svarbiausi mūšiai iš 200 metų trukusios žemaičių kovos už laisvę, Europos likimą sprendęs Konstanco bažnytinis susirinkimas ir „žemaičių skundas“ jame, Europos krikštas 1313–1413 m., Žemaitijos žemėlapis.
Durbės skvere, prie Telšių amfiteatro – paminklas Durbės mūšiui, Turgaus aikštėje rasite skulptūrą „Lietuvių skalikas“ skirtą šunų veislei, kuri XX a. baigė sunykti, o telšiškis Z. Goštautas ją atkūrė. Ištroškote, atsigerkite vandens iš „Rotušės šulinio“, ant kurio visomis Europos kalbomis parašyta, kad vanduo yra geriamas. Pasak senųjų Telšių miesto gyventojų, Rotušės šulinyje ir per didžiausią sausrą vanduo neišdžiūdavo…

Toliau keliaujame į Dionizo Poškos Baublius – pirmąjį senienų muziejų Lietuvoje.  Žmonės ąžuolą Baubliu vadino todėl, kad vėjas jo giliose drevėse baubte baubdavo. Pats rašytojas Baublio vardą siejo su senovės lietuvių medaus dievaičiu Bubilu. Baublyje D. Poška dirbo ir ilsėjosi. Čia jis sudėjo archeologinius radinius, istorinę ir etnografinę medžiagą, senovės dievų atvaizdus, įžymių žmonių portretus ir daugiau kaip 200 knygų bibliotekėlę.

Šiluva – seniausia Europoje Mergelės Marijos apsireiškimo vieta.  Čia pasidomėsime  Šiluvos istorija, aplankysime piligrimų centrą su nedideliu muziejumi, kuriame saugomi autentiški lobiai atkasti XVII a.

Netoliese – Tytuvėnai garsėjantys vienu gražiausiu baroko ansambliu Lietuvoje – Šv. Mergelės Marijos bažnyčios ir bernardinų vienuolyno ansambliu. Miestelis apsuptas trijų ežerų – Bridvaišio, Giliaus ir Epušio, ilgą laiką buvo lankomas kaip kurortas.  Vienuolyną su Šventaisiais laiptais tradiciškai lankydavo piligrimai atvykę į Šilinių atlaidus. Aplankę vienuolyną keliaujame namų link.

Telšiuose įsikūrusioje kaimo turizmo sodyboje „GRAŽINOS SODYBA“ svečiams suteikiamos nemokamos vietos automobiliams. Viešnagės metu galėsite pasikaitinti saunoje.

Žydinčios pievos, žemuogėmis kvepianti pamiškė, tvenkinyje krykštauja antys, kvepia ką tik nuskintas agurkas su medumi. Sodyba įrengta be pretenzingumo ar aliuzijų į prabangą. Tai puikus kaimo ramybės ir miesto patogumų derinys, geras privažiavimas ir šalia miškas su 14 hektarų rekreaciniu parku.

Bendruose vonios kambariuose rasite dušus, plaukų džiovintuvus ir nemokamus higienos reikmenis.

Svečiai gali leisti laiką terasoje.

Vaikams įrengta žaidimų aikštelė. Svečiams taip pat siūloma ilsėtis sode.

Naujoji pirtis visų pirma skirta pirties fanams. Ji padeda atgauti jėgas, praturtina dvasią ir svarbiausia – sustiprina sveikatą. Vienu metu iki 6 asmenų talpinanti pirtis – tai vieta, kurioje galima smagiai praleisti laiką draugų kompanijoje, sušildyti kūną vėsiais vakarais, atsipalaiduoti nuo įtampos ir mėgautis garo malonumais. O šalia pirties esančioje nedidelėje salėje su židiniu galima smagiai pavakaroti.

Sodybos svečių namai – nuostabi vieta ieškantiems ramybės natūralios gamtos apsuptyje. Nuošaliau stovinčiame išlaikytos senosios architektūros svečių name maloniai priimami pavieniai svečiai, norintys pailsėti sodyboje. Čia yra  dviviečiai, keturviečiai ir vienviečiai  kambariai,  virtuvė su visa reikalinga buitine technika.

Šalia sodybos yra 14 ha rekreacinis parkas su 2 km ilgio pasivaikščiojimo takais ir 115 m laiptų. Parkas pilnas švaraus oro, spalvų, kvapų, garsų ir ramybės. Gydantis parkas – taip jį galima pavadinti. Jame, tam tikrose vietose, galima pasidaryti pikniką. Visi sodybos svečiai laukiami jame.