Šiaurinis šv. Jokūbo kelias

Vėlyvas skrydis Kaunas – Madridas. Nakvynė greta oro uosto esančiame viešbutyje.

Po pusryčių išvykstame į Burgos – istorinę Kastilijos ir Leono karalystės sostinę, miestą prie Arlansono upės (už pustrečios val. kelio nuo Madrido). Gotikinį jo senamiestį vakariniame upės krante su naujamiesčiu jungia keletas tiltų. Lankome Burgos Šv. Mergelės Marijos miesto katedrą, laikomą trečia pagal dydį Ispanijoje, bet ji vienintelė yra sukaupusi tiek meno lobių, kad pati viena yra UNESCO paskelbta žmonijos paveldu. Ekskursijos metu praeisime pro Karalių rūmus, kuriuose Ispanijos valdovai iškilmingai priėmė Kristoforą Kolumbą po Amerikos atradimo, jei leis laikas užsuksime į Kartūzų Miraflores vienuolyną, apie kurį tolimojoje Amerikoje svajojo Tomas Mertonas, ir kuriame išliko, turbūt, gražiausias ir originaliausias XVI a. Ispanijos altorius, išaukštinantis Eucharistiją.

Popiet išvykstame per kalnus į Atlanto pakrantę, kur įsikūręs piligrimų gausiai lankytas Santillana del Mar miestelis, kuriame jie būtinai užeidavo į Šv. Julijonos kolegiatą iš XIII a. nes ten buvo saugomi šios šventosios palaikai. Šv. Julijona, mergelė, atpažinusi ją apgauti bandžiusį velnią ir sukausčiusi jį grandine, buvo tokia garsi Viduramžiais, kad dėl garbės turėti jos palaikus ginčijosi Briuselis ir Neapolis, nors greičiausiai jie visgi saugomi šiame mažame miestelyje jūros pakrantėje, kur tradicija patvirtinta juos esant jau nuo IX a.

Išvažiuojame į Comillas, nedidelį pakrantės miestelį, garsėjantį įmantria XIX a. pabaigos – XX a. pradžios stiliaus architektūra. Jame išbandė savo jėgas tuo metu dar nežinomi jauni katalonų modernizmo genijai, vėliau savo kūriniais išgarsinę Barseloną: A. Gaudi, Joan Martorelli, Lluis Domènech i Montaner… Miestelyje išliko popiežiškasis universitetas, statytas 1890 m., popiežiaus Leono XIII laikais; iš miestelio pliažo ir pakrantės skardžių atsiveria neįtikėtinas vaizdas į vandenyną ir kitoje pusėje esančius kalnus. Miestelio svečiai ypač mėgsta žavų A. Gaudi suprojektuotą Kaprizą, tai – vietinio didiko vasaros rūmai-paviljonas, vienas iš pirmųjų jo projektų.

Nakvynė viešbutyje.

Po pusryčių iškeliaujame į Kantabrijos kalnus, nuostabiomis panoramomis garsėjantį Europos viršukalnių nacionalinį parką. Kalnų kelias neria į siaurą tarpeklį ir 20 km vingiuoja tarpo sraunios kalnų upės ir stačios kalno sienos, vertikaliai kylančios 600 m į viršų, tad kai kuriuose tarpeklio kaimeliuose žiemos mėnesiais visai neprasiskverbia saulė. Pravažiuojame vietas, garsėjančias savo avies ir ožkos sūriais, o taip pat gydomųjų vandenų, kurie prasimuša giliai iš po kalnų, kurortą, kur Viduramžiais stovėjo “Šiltųjų vandenų vienuolynas, o dabar yra įsikūręs viešbutis. Pasiekiame Potes, jaukų kalnų miestelį su tradiciniais namukais, trijjų sraunių kalnų upių santakoje. Tai – atokaus ir iš visų pusių apsupto kalnų Liebanos slėnio sostinė, nors čia gyvena tik tūkstantis gyventojų. Slėnis garsėja sūriais ir namine degtine, gaminama iš vietinių vynuogių. Mat šiame slėnyje per stebuklą vyrauja viduržemiškas klimatas, tad prisirpsta ne tik vynuogės, bet ir alyvuogės. Vingriu kalnų keliu užkylame į Šv. Toribijaus vienuolyną, kuriame jau pusantro tūkstančio metų saugoma didžiausia pasaulyje šv. Kryžiaus relikvija. Ji tokia garsi, kad jau nuo XIV a. turi visuotinių atlaidų privilegiją. Pagerbę relikviją, apžiūrėsime vienuolyną, kuriame VIII a. buvo parašytas garsiausias Apokalipsės komentaras, tapęs tikru bestseleriu per visus Viduramžius iki pat XV a.

Popiet iškeliausime į Asturijas, mūsų laikais vadinamą Kunigaikštyste. Nuo XIV a. Ispanijos sosto paveldėtojas paprastai yra paskelbiamas Asturijos kunigaikščiu, ir jau niekas negali iš jo atimti šios teisės į karūną. Šis titulas turi ilgą tradiciją: kaip tik Asturijos karalystė tapo būsimosios Ispanijos karalystės užuomazga VIII a., kai kone visas Pirėnų pusiasalis buvo užimtas musulmonų (711 m.). Nenorėję jų valdžiai nusilenkti krikščionys bėgo į šiaurę, slėpėsi kalnuose, tad kaip tik už šios natūralios apsaugos 718 m. Cangas de Onis mieste didikas Pelajus paskelbė atkuriąs krikščioniškąją karalystę. Kai musulmonai atėjo jos užimti 722 m. Covadongos tarpeklyje įvyko pirmasis mūšis, kur laimėjo krikščionys. Anot tardicijos, jiems padėjusi Mergelė Marija, kurios garbei dabar toje iškilo didžiulę baziliką (XIX a.), o anuos šlovingus laikus mena Šventoji Ola, dėl grožio ir stebuklų vadinama ispaniškuoju Lurdu. Šiais metais, kai sukanka 1300 metų nuo krikščioniškos karalystės paskelbimo Cangas de Onis ir šimtas metų nuo Covadongos M. Marijos atvaizdo kanoninio karūnavimo, joje kaip tik švenčiami ypatingieji Jubiliejiniai metai, nes Covadongoje prasidėjo Ispanijos atkariavimo iš maurų kova (Reconquista), užtrukusi net aštuonis šimtmečius, iki 1492 m. Ar tai sutapimas, kad kaip tik karingosios Covadongos M. Marijos atvaizdą laikė savo miegamajame šventasis popiežius Jonas XXIII, išdrįsęs sušakti II Vatikano susirinkimą,  atvėrusį duris dialogui tarp Bažnyčios ir modernaus pasaulio? O 1989 m. prie jos meldėsi šv. Jonas Paulius II.

Jei leis laikas, pravažiuodami sustosime Cangas de Onis mieste aplankyti didingai po romėniško tilto arka pakabintą Pergalės kryžiaus atvaizdą, o gal ir seniausią Ispanijoje Tikrojo Kryžiaus bažnyčią, statytą 734 m.

Išvykstame į Asturijos karalystės sostinę Oviedą, kurį mūsų dienomis filmais išgarsino Woody Allen, 2002 m. čia apsilankęs gauti Asturijos princo premijos. Gyvendamas Oviede 813 m. Asturijos karalius Alfonsas II Skaistusis gavo žinią, kad Galisijoje atrastas apaštalo šv. Jokūbo kapas (mat tuo metu Galisija jau buvo atkariauta iš musulmonų ir priklausė Asturijos karaliams). Jis pats su savo svita iškeliavo apžiūrėti relikvijų, tad tapo pirmuoju šv. Jokūbo piligrimu, nutiesusius vadinamąjį Pirmykštį kelią (Camino Primitivo). Be to, Oviedo Katedra buvo ypatingai garsi piligrimų tarpe. Viduramžiais net buvo paplitęs priežodis: „Kas eina į Santjagą ne per Salvadorą, aplanko tarną, bet aplenkia senjorą“. Salvadoras išvertus į lietuvių kalbą reiškia „Gelbėtojas“, ir taip vadinta Išganytojo statula Oviedo Katedroje, bei didi relikvija, Kristaus skarelė. tai yra, drobulė, dengusi Jo veidą po nuėmimo nuo kryžiaus, minima Jono evangelijoje (20,7), beje, pagal senumą ir biologinių pėdsakų sudėtį ir išsidėstymą sutampanti su garsiąja Turino drobule, dengusia visą Nukryžiuotojo kūną. Lobynas, paskelbtas UNESCO žmonijos paveldu, be kitų įstabių daiktų, saugo ir nuostabius IX-X a. darytus procesinius kryžius ir kitas relikvijas, o katedroje apstulbina vienas gražiausių Ispanijos altorių (XVI a.), akmeninė XIII a. Išganytojo statula bei vieną iš ąsočių, kuriuose Kristus per Kanos vestuves perkeitęs vandenį į vyną. Ekskursija pėsčiomis po Oviedo senamiestį: tėvo Feijoo aikštė, netoliese – romaninis Šv. Vincento vienuolynas, kur VIII a. gimė Oviedo miestas, Fontano turgus, senojo universiteto rūmai, ir daugiau nei šimtas įdomių bronzinių figūrų išdėstytų miesto gatvėse, kur jos per pastaruosius trisdešimt metų tapo pilnateisiais Oviedo gyventojais. Miestas garsėja sidru (nacionalinis Astūrijos gėrimas), ypatingais rūkytais pelėsiniais sūriais, kurie pranoksta net prancūziškuosius. Nakvynė viešbutyje.

Po pusryčių, sekdami šv. Jokūbo piligrimų per amžius nustatyta tradicija, vaizdingu keliu pasuksime per kalnus, į Prancūziškąjį kelią. Už kalnų driekiasi lygesnė, bet labiau saulės išdeginta Kastilijos plynaukštė, o joje mus pasitinka Leono miestas. Jis įsikūrė prie Bernesga ir Torío upių santakos, tačiau jo pavadinimas kyla ne iš žvėrių valdovo liūto (ispaniškai “leon”), bet iš romėniško žodžio “legionas”. Mat šį miestą jau I mūsų eros amžiuje įkūrė Romos legionieriai, čia pasistatę sau stovyklą. Jos laikus mena didelė dalis išlikusios miesto sienos. Kai šiaurinė krikščionių karalystė pakankamai sustiprėjo, įsidrąsinę Asturijos karaliai perkėlė sostinę į šią kalnų pusę, tad nuo 910 m. Asturijos karalystė tapo Leono karalyste, valdžiusia daug platesnę teritoriją. Mieste aplankysime gotikinę katedrą, išgarsėjusią savo neįtikėtinai drąsiais vitražais: toks pastatas tiesiog neturėtų laikytis… Ir tikrai, katedroje nuolat vyksta remonto darbai, mat ji buvo pastatyta ant nestabilaus grunto, kur yra daug požeminių vandens šaltinių. Beveik du tūkstančiai kvadratinių metrų vitražų pasakoja Biblijos scenas ir veda lankytoją link visos šviesos šaltinio, Kristaus, kuriam pašvęstas pagrindinis altorius. Dar prieš įeinant į Katedrą lankytojus pribloškia didingumu Paskutiniojo Teismo portikas, beveik nenusileidžiantis garsiajam Santiago de Kompostelos Šlovės portikui. Prie įėjimo išlikusi Teisingumo kolona, prie kurios jau nuo XII a. buvo organizuojamas vienas pirmųjų Europoje „apeliacinių teismų“: karaliaus paskirta keturių žmonių taryba paskirtą savaitės dieną išklausydavo tuos, kurie manėsi esą nuskriausti savo feodalų ar bažnyčios hierarchų sprendimų. Jei leis laikas, aplankysime Šv. Izidoro Seviliečio bažnyčią, vadinamą romaninės architektūros Siksto koplyčia dėl jos XII a. freskų, praeisime pro rotušę, renesansinius Guzmánų rūmus, Šv. Marcelo aikštę, kur stovėjo šio romėnų kario, nukankinto dėl tikėjimo ir paskelbto šventuoju, namai, Gaudi suprojektuotą Botines namą.

Toliau iškeliaujame į Ponferadą su galinga tamplierių riterių pilimi ir legendine Ąžuolo mergelės Marijos bažnyčia šv. Jokūbo piligrimų kelyje. Riteriai, pasiryžę ginti piligrimus nuo kelyje tykančių pavojų, drąsiai kovėsi su maurais ir pilis nebuvo sugriauta ir miesto niekuomet nebuvo užgrobę musulmonai. Nuo ankstyvųjų viduramžių įtvirtinta Ponferada buvo piligrimų ir visų krikščionių tvirtovė ir priebėga. Nakvynė viešbutyje.

Po pusryčių išvykstame į vakarinę žaliausio Ispanijos Galisijos regiono pakrantę. Tai yra mažiau civilizacijos paliestas kalnuotas kraštas su gausybe laukinių paplūdimių palei nuolat neramų Atlantą. Pakrantėje nuolatos renkami moliuskai ir kitos jūrų gėrybės, garsėja ir aromatingas baltas sausasis albarinjo vynas. Jokūbo kelio piligrimai šį kraštą vadino „Šimto upių šalimi“. Aplankysime tradicinį Galicijos kaimą O‘Cebreiro, kurio bažnytėlėje saugoma Viduramžiais piligrimų ypač garbinta relikvija: vadinamasis “Galisijos šventasis Gralis”, taurė, kurioje vynas iš tiesų virto krauju kai kunigas Eucharistijos metu per pakylėjimą suabejojo slėpinio tikrumu. Jaukiame kaimelyje ant kalno keteros išliko apskritos akmeninės nendrėmis dengtos pirkelės pallozos, vietiniame restorane galima paragauti tradicinių jūros gėrybių patiekalų.

Po pietų norintys galės išbandytio jėgas pėsčiomis nueidami gabaliuką Jokūbo kelio iki Samos vienuolyno esančio šv. Jokūbo Prancūziškame kelyje (~6 km). Vakarop atvyksime į Lugo, miestą įkurtą Romos imperatoriaus Augusto valdymo laikais (UNESCO paskelbtas žmonijos paveldu). VIII a. Mieste apsistodavo piligrimai einantys šv. Jokūbo keliu, o kelias, vedantis į miestą, buvo vadinamas „Ruta Primitiva“, nes kaip tik juo atėjo iš Oviedo pirmasis piligrimas, karalius Alfonsas II 829 m. Dar III-IV a. miestas buvo apjuostas aukšta gynybine siena iš juodai pilko skalūno plokščių, kuriomis dengti ir seniausių pastatų stogai. Siena tokia plati, kad jos viršuje galėtų prasilenkti du lengvieji automobiliai, ir išliko taip gerai, kad ja galima apeiti beveik pustrečio km aplink visą senamiestį, kartais nusileidžiant į mums prieš akis atsiveriančias aikštes tam tyčia įrengtais laiptais. Tai vienintelė pilnai išlikusi romėnų statyta miesto siena ne tik Ispanijoje, bet ir visoje Europoje. Jos viduje prie šv. Jokūbo vartų stovi XII a. Šv.Mergelės Marijos katedra, kurioje nuo XI a. nuolat garbinamas Švč. Sakramentas, tad nuo 2016 m. yra galimybė gauti visuotinius atlaidus.

Paskutiniai 100 km iki Santiago de Compostela ypatingai svarbūs piligrimams, nes įveikę pėsčiomis šį atstumą jie gali gauti atliktos piligrimystės liudijimą (kompostelą; keliaujant dviračiu arba raitomis ant arklio minimalus atstumas yra 200 km). Šiame kelio ruože išliko daug archainės architektūros bažnyčių, koplyčių, viduramžiškų kelio žymų.

Nakvynė Santiago de Compostela, viešbutyje.

Pusryčiai. Lankome šv. Jokūbo miestą Santiago de Compostela. Piligrimų miesto centrinėje Obradoiro aikštėje – šv. Jokūbo katedra, kurioje palaidotas vienas iš trijų artimiausių Jėzaus bendražygių, šv. Jokūbas, Zebediejaus sūnus, vyresnysis šv. Jono evangelisto brolis. Tai – viena iš švenčiausių krikščionybės tradicijos vietų, jau nuo IX a. traukianti piligrimus iš viso pasaulio, kaip Šventoji žemė ar Roma. Katedra buvo daug kartų perstatyta, tačiau Bažnyčios tradicija teigia, kad jau nuo I mūsų eros amžiaus apaštalo palaikai, atvežti jo mokinių iš Jeruzalės jam mirus kankinio mirtimi, ilsisi marmuro sarkofage kriptoje. Ji įrengta po didžiuoju altoriumi, o prie kriptoje saugomo sidabro karsto-relikvijoriaus veda laipteliai. Daug labiau žiba ir vilioja piligrimus virš kriptos centriniame altoriuje auksu ir brangiaisiais akmenimis dengta akmeninė XIII a. šv. Jokūbo skulptūra, ir tradicija reikalauja ją apkabinti ir pašnibždėti į ausį prašymą ar padėką (užlipus laipteliais už šv. Jokūbo nugaros). Kasdien vidurdienį Katedroje vyksta piligrimų Mišios, kurių metu, jei pasiseks, galima pamatyti, kaip siūbuojamas milžiniškas, net šimtą kg sveriantis sidabro smilkytuvas (botafumeiro), didžiausias pasaulyje. Dabartinis smilkytuvas yra padarytas 1851 m. po to, kai ankstesnįjį pagrobė Napoleono kareiviai. Aštuoni vyrai įsiūbuoja smilkytuvą, kuris supamas per visą katedrą virš piligrimų galvų.

Aplankę apaštalą, popiet autobusu važiuojame link Atlanto vandenyno pakrantės. Dėl savo atšiaurumo  krantas, plytintis nuo Finisteros iki Malpicos net vadinamas „Mirties kranto“ (Costa da Morte) vardą, mat prie jos uolų nuo senų laikų žūdavo daugybė laivų, o Finisterra įlanka net vadinama „Audrų koridoriumi“, nes per šią vietą į žemyną veržiasi galingi Atlanto ciklonai. Šiandien vaizdingos uolos bei iškyšuliai vilioja atšiaurios gamtos grožio mylėtojus, kurie susirenka stebėti besileidžiančios saulės. Ne veltui Finisterra, kurio iškyšulys yra vienas labiausiai į vakarus nutolusių Europos taškų, pavadinbimas reiškia „žemės pabaiga“. Čia galima rasti nulinį Jokūbo kelio žymeklį.

Už trisdešimties km yra La Mujia, kur pasak legendos, šv. Jokūbas baigė savo apaštališkąją misiją: mus pasitinka prie pat kojų į granito uolas dūžtančios aršios Atlanto bangos ir akmeninis laivas su akmenine bure, kuria jo guosti, esą, atplaukusi pati Švč. Mergelė Marija, tai – senieji šventi galisiečių pagonių akmenys, apgaubti daugybės legendų ir prietarų. Jei bus laiko, aplankysime vieną gražiausių Costa da Morte pakrantės krioklių Fervenza do Ezaro. Nakvynei grįžtame į Santiago de Compostela. Nakvynė viešbutyje.

Po pusryčių ekskursija po Santiago de Compostela. Ekskursijos metu nueisime prie Šv. Fizo Solovijaus bažnytėlės, pastatytos toje vietoje, kur, esą, gyvenęs atsiskyrėlis; jis ir pamatęs vieną naktį žvaigždes, “šokančias” virš kalvos viuršūnes. Jos parodžiusios jam apaštalo kapą, kažkada paslėptą nuo netikėlių maurų, ir nuo jų vieta gavusi vardą: Žvaigždžių laukas (Campus Stellae). Toliau praeisime Mercado de Abastos de Santiago, šurmulingą vietinį turgų bei didžiulę Šv. Augustino bažnyčią. Mūsų laukia išorinė Katedros apžiūra, jos keturi įėjimai, kiekvienas su savo istorija, o ypač seniausiasis, vedantis iš Sidabrakalių aikštės. Piligrimysčių muziejaus apžiūra padės geriau suprasti šv. Jokūbo istoriją, ir jo kelio svarbą.

Kelios valandos laisvo laiko savarankiškam pasivaikščiojimui, kurio metu rekomenduojame aplankti daugybę įdomių eksponatų sukaupusį Katedros muziejų, iš kurio atsiveria durys ir į Relikvijų koplyčią (joje saugoma antra didi relikvija, antrojo šv. Jokūbo apaštalo, vadinamo Jaunesniuoju, galva). Toje koplyčioje yra ir keleto senųjų ispanų karalių kapai. Priešais Katedrą įsikūręs didžiulis San Paio de Antealtares vienuolynas. Jį įsteigęs Alfonsas II, kad turėtų kur gyventi vienuoliai, globoję pirmąją apaštalo kapo bažnyčią, irgi to paties karaliaus statytą. Viduramžiais tai buvo didžiausias ir garsiausias Ispanijos benediktinų vienuolynas, o nuo XV a. jį perėmė moterų bendruomenė, laikyta prestižiškiausia šalyje. Mūsų dienomis jame gyvena apie dvi dešimtis benediktinių, kurios ne tik laiko mergaičių bendrabutį, bet ir gamina saldumynus: jų galima nusipirkti vienuolyno priimamajame, ypač populiarūs yra tarta de Santiago (migdolų pyragas) ir almendrados (tirpstantys burnoje saldūs migdoliniai sausainukai).

Dar galima savarankiškai aplankyti Šv. Martyno Pinario bažnyčią, kurioje saugomi ne tik gražiausi Santjago altoriai, bet ir senasis medinis choras iš Katedros, perkeltas čia XX a. antroje pusėje. Puošnumu ji nenusileidžia katedrai, be to, labai įdomi greta įrengto muziejaus ekspozicija, iliustruojanti, kaip vienuoliai gydydavo piligrimus, spausdindavo knygas, kaupė dovanas, gausybę meno ir juvelyrikos dirbinių…  Kita galimybė yra nueiti iki Alamedos miesto parko pereiti per Paseo da Ferradura pasivaikčiojimo alėją su apžvalgine aikštele, iš kurios atsiveria puiki senamiesčio panorama su Katedros bokštais, ar užsukti į Šv. Pranciškaus bažnyčią, perstatytą iš senosios, kurią, kaip tikima, įkūrė pats šv.Pranciškus Asyžietis, 1214 m. atėjęs čia kaip piligrimas. Dabartinė šventovė yra XVI a., o jos altoriai atspindi XVIII/ XIX a. meninį skonį; kadangi broliai pranciškonai dažnai keliaudavo į piligrimines keliones, prie bažnyčios įsteigtas įdomus Šventosios Žemės muziejus.

Popiet išvažiuojame Madrido link (527 km), nakvynė Aviloje Basųjų Karmelitų vienuolyne.

Po pusryčių trumpa ekskursija po Avilą, kartais vadinamą mistikos sostine, nes kaip tik čia gimė garsiausia ispanų mistikė šv. Teresė Avilietė, o taip pat ilgą laiko dirbo šv. Kryžiaus Jonas. Stebinantis sutapimas lėmė, kad kaip tik tarp ši miesto mūrų XIII a. buvo parašyta ir svarbiausia žydų mistikos Kabalos knyga. 12 val. Išvažiuojame į Madrido oro uostą. 16:50 val. skrydis Madridas – Kaunas.