Šv. Jokūbo kelias

Skrydis Vilnius – (Europos miestas) – Bilbao. Nakvynė Bilbao viešbutyje.

Važiuojame į Aspeitiją, gimtąjį Ignaco miestelį (70 km, 1 h). Apžiūrėsime Lojolų pilaitę, menančią daugybę karštakošių jo protėvių nuodėmių, taip pat ir paties jaunojo Ignaco paauglišką maištingumą. Kuo puikiausiai išliko ne tik mauriškais plytų ornamentais puoštas fasadas, bet ir pilaitės vidus: žemutinis aukštas su siaurais langeliais pastatyti bombardoms, kai reikdavo atsišaudyti nuo kitų karingų feodalų, ir senoji virtuvė pirmame aukšte, kur prie židinio jaunasis Injigas ilgais žiemos vakarais klausydavosi apie savo protėvių žygdarbius, antrasis aukštas su šeimos kambariais, kur, kaip manoma, jau per keturiasdešim perkopusi Ignaco motina pagimdė savo pagranduką Ignacą, o taip pat viršutinis aukštas, kur buvusio Ignaco kambario vietoje įrengta koplyčia mena, kaip šioje vietoje sužeistąjį aplankė šv. Petras, atnešdamas jam sveikatą, ir Mergelė Marija su Kūdikiu, pažadindama jo sielą trokšti daug didesnių, dvasios žygdarbių. XVII a. pilaitę tarsi kiautas apsupo didinga šventovė, kur kiekviena detalė simbolių kalba byloja apie Ignaco šioje vietoje patirtą dvigubą gimimą. Ją ir aplankysime.

Pietums duotu metu bus galima aplankyti ir kitas Ignacui reikšmingas vietas: šalia bazilikos išlikusį Ignaco gimdyvės viensėdį, Olaco Mergelės Marijos koplyčią, kur sveikstantis Ignacas eidavo melstis, o miestelyje – bažnyčią, kur jis buvo pakrikštytas, jo giminaičių ir kitų vietos didikų namus tvirtoves, liudijančias, kokiais neramiais laikais jis gyveno, špitolę, kur jis prisiglaudė su vargšais grįžęs iš mokslų Paryžiuje, nes jau nebenorėjo poniškai viešėti pilyje.

Popiet pajudėsime į Aransasu Mergelės Marijos šventovę kalnuose (55 km, 1 val.). Nors važiuoti, bet atkartosime pirmąjį Ignaco piligrimystės etapą, kurį Ignacas nujojo raitas ant mulo: neatsitiktinai vos pakilęs po sužeidimo, dar nevisiškai pasveikęs, Ignacas pirmiausia pasuko į šią šventovę, garsiausią Baskijoje. Budėjęs visą naktį prie Mergelės Marijos, kaip pasakojama, jis ten davė pirmąjį savo įžadą ir gavo kaip malonę būti išlaisvintas iš labiausiai jį kamavusios ydos. Altoriuje tebestovi ta pati XIII a. jos skulptūra, kurios akivaizdoje tai nutiko, nors pati šventovė nukentėjo net nuo trijų didelių gaisrų ir kitų nelaimių, ir dabartinis jos pastatas yra XX a. Tai ne tik įspūdinga vieta, bet ir pribloškiantis šiuolaikinio religinio meno pavyzdys.

Nakvynė viešbutyje arba vienuolyno svečių namuose.

Po pusryčių dar šiek tiek važiuosime šv. Ignaco piligrimystės keliu, kuris nuo Aranzazu leidžiasi į derlingą vynuogienojų rojų, garsųjį vyno regioną La Rioja. Mūsų tikslas – miestelis, kuriame Ignacas dar prieš sužeidimą dirbo savo pirmąjį ir vienintelį „rimtą“ darbą: buvo regiono vicekaraliaus dvariškis ir diplomatas. Ten jis gyveno net 4 metus, miestelis dabar yra svarbus Šv. Jokūbo Prancūziškojo kelio taškas, tai – Nachera (120 km, 1,30 val.). 8 tūkst. gyventojų miestelis išgyveno garsiausius laikus valdant romėnams: jie nepaprastai pamėgo keramikos dirbinius iš ryškiai raudono blizgaus aplinkinių kalvų molio – vadinamieji Terra sigilata (lot. „antspauduoto molio“) išplito po visą imperiją. Užėmę Iberiją ant raudonos Nacherą karūnuojančios kalvos musulmonai pastatė pilį, iš kurios kontroliavo kelią palei Ebro upę ir netolimą krikščionių karalystės sieną. Nuo 923 m. Navaros krikščionių užimtas miestelis du šimtmečius buvo jungtinės Pamplonos–Nacheros karalystės sostinė ir karalių panteonas. Miestas, įsikūręs prie visų užkariautojų, pirklių ir piligrimų nuolat naudojamo kelio, ir toliau nukentėdavo nuo kovų, pavyzdžiui, XIV a. Ispaniąj nuniokojusio pilietinio karo. Jame nugalėjęs sosto įpėdinis įsteigė Nacheros kunigaikščio titulą, ir trečiajam titulo nešiotojui kaip tik stojo tarnauti Ignacas. Toks didis Mergelės Marijos gerbėjas tiesiog negalėjo dažnai neužeiti aplankyti stebuklingo jos atvaizdo, nuo X a. saugomo Karališkosio Mergelės Marijos vienuolyno bažnyčioje. Aplankysime jį ir mes.

Pietų pertrauką, turbūt, jau turėsime kitame mūsų kelionės taške: Santo Domingo de la Kalsada miestelyje (20 km, 20 min). Jis – vienas žinomiausių Prancūziškojo Jokūbo kelyje, nors buvo įkurtas vieno vienintelio žmogaus pastangomis (tiesa, tas žmogus buvo šventasis, Dominykas Garsija – ne, tai ne tas pats Dominykas, įkūręs dominikonų ordiną, bet jo kraštietis ir bendravardis, gyvenęs šimtu metų anksčiau). Piligrimų čia lankosi tiek daug, kad vos 6 tūkst. gyventyojų miestukas pribloškia didinga katedra. Joje minimas vienas žinomiausių apaštalo Jokūbo padarytų stebuklų, liudijantis, kaip jis rūpinasi savo piligrimais: pasakojama, kad jis prikėlęs virtus vištą ir gaidį, idant tie „paliudytų“ nekaltai apkaltinto piligrimo naudai.

Nakvynė viešbutyje arba vienuolyno svečių namuose.

Po pusryčių lankysime Burgosą – istorinę Kastilijos ir Leono karalystės sostinę, miestą prie Arlansono upės (už pustrečios val. kelio nuo Madrido). Gotikinį jo senamiestį vakariniame upės krante su naujamiesčiu jungia keletas tiltų. Lankysime grakščiąją Burgoso Šv. Mergelės Marijos katedrą, sukaupusią tiek meno lobių, kad ji pati viena kaip atskiras pastatas yra UNESCO paskelbta saugomu žmonijos paveldu. Joje palaidotas legendinis ispanų karvedys El Sidas su savo ištikimąja Chimena, tačiau daug svarbiau, kad joje gerbiamas visoje Ispanijoje garsus stebuklais Burgoso Kristus, kurio pagerbti užsuko ir šv. Teresės Avilietė, paskutiniais gyvenimo metais atvykusi į Burgosą steigti vienuolyno, ir netgi mūsų šalies sosto įpėdinį kelionėje po Europą lydėjęs didikas Jokūbas Sobieskis, palikęs sukrečiantį atvaizdo aprašymą. Tačiau Burgoso mieste esama dar daugybės kitų lobių: jei leis laikas užsuksime į Kartūzų Mirafloreso vienuolyną, apie kurį tolimojoje Amerikoje svajojo Tomas Mertonas, ir kuriame išliko, turbūt, gražiausias ir originaliausias XVI a. Ispanijos altorius, išaukštinantis Eucharistiją. Išliko ir puiki Šv. Egidijaus bažnyčia, kurioje melsdavosi šv. Teresė, Raiščio namai, tarnavę kaip karalių rūmai – juose Ispanijos valdovai iškilmingai priėmė Kristoforą Kolumbą po Amerikos atradimo, o už keleto metų buvo patvirtinti ir pažangūs įstatymai Amerikos žemėms, Šv. Mikalojaus bažnyčia su nuostabiais alebastro altoriais – joje ilsisi ištikimojo šv. Ignaco sekretoriaus Polanko seneliai, o kur dar galingos miesto sienos likučiai, vedantys į kalvą, kur kyla niekada nepaimta Burgoso pilis – iš jos prieigų atsiveria geriausia apžvalgos aikštelė į miestą. Ją, turbūt, bus galima lankyti asmeniškai, nuvogus laiko iš pietų pertraukos.

Popiet važiuosime į kiek nuošaliau mažyčiame miestelyje esančią šv. Dominyko Gusmano gimtinę – Caleruegą, kuris atidžiai saugo savo garsiojo kraštiečio atminimą (80 km). Jei leis laikas, aplankysime ir už 19 km įsikūrusį dominikonų Santo Domingo de Silos vienuolyną, kuris plačiai garsėja grigališkuoju giedojimu ir nuostabia XIII a. architektūra, senosiomis vienuolių naudotomis patalpomis (virtuvė, vaistinė ir t.t.) bei meno lobiais.

Nakvynė viešbutyje arba vienuolyno svečių namuose.

Po pusryčių išvažuojame į Leoną, ir tai bus ilgiausias visos mūsų kelionės pervažiavimas: 263 km, 2 val. 30 min (žinoma, pakeliui sustojant atsipūsti).

Leono miestas. Jis įsikūrė prie Bernesga ir Torío upių santakos, tačiau jo pavadinimas kyla ne iš žvėrių valdovo liūto (ispaniškai leon), bet iš romėniško žodžio “legionas”. Mat šį miestą jau I mūsų eros amžiuje įkūrė Romos legionieriai, čia pasistatę sau stovyklą. Jos laikus mena didelė dalis išlikusios miesto sienos. Kai šiaurinė krikščionių karalystė pakankamai sustiprėjo, įsidrąsinę Astūrijos karaliai perkėlė sostinę į šią kalnų pusę, tad nuo 910 m. Astūrijos karalystė tapo Leono karalyste, valdžiusia daug platesnę teritoriją. Mieste aplankysime gotikinę katedrą, išgarsėjusią savo neįtikėtinai drąsiais vitražais: toks pastatas tiesiog neturėtų laikytis… Ir tikrai, katedroje nuolat vyksta remonto darbai, mat ji buvo pastatyta ant nestabilaus grunto, kur yra daug požeminių vandens šaltinių. Beveik du tūkstančiai kvadratinių metrų vitražų pasakoja Biblijos scenas ir veda lankytoją link visos šviesos šaltinio, Kristaus, kuriam pašvęstas pagrindinis altorius. Dar prieš įeinant į Katedrą lankytojus pribloškia didingumu Paskutiniojo Teismo portikas, beveik nenusileidžiantis garsiajam Santiago de Kompostelos Šlovės portikui. Prie įėjimo išlikusi Teisingumo kolona, prie kurios jau nuo XII a. buvo organizuojamas vienas pirmųjų Europoje “apeliacinių teismų”: karalius asmeniškai išklausydavo skundus tų, kurie manėsi esą nuskriausti savo feodalų ar bažnyčios hierarchų sprendimų.

Nakvynė viešbutyje arba vienuolyno svečių namuose.

Po pusryčių aplankysime praeitą dieną greičiausiai nespėtą apžiūrėti Šv. Izidoriaus Seviliečio baziliką, vadinamą romaninės architektūros Siksto koplyčia dėl jos XII a. freskų, praeisime pro rotušę, renesansinius Guzmánų rūmus, Šv. Marcelo aikštę, kur stovėjo šio romėnų kario, nukankinto dėl tikėjimo ir paskelbto šventuoju, namai, Gaudi suprojektuotą Botines namą.

Popiet iškeliaujame į Ponferadą (113 km, 1 val. 15 min.), garsėjančią galinga tamplierių riterių pilimi ir legendine Ąžuolo Mergelės Marijos bažnyčia šv. Jokūbo piligrimų kelyje. Riteriai, pasiryžę ginti piligrimus nuo kelyje tykančių pavojų, drąsiai kovėsi su maurais ir pilis nebuvo sugriauta ir miesto niekuomet nebuvo užgrobę musulmonai. Nuo ankstyvųjų viduramžių įtvirtinta Ponferada buvo piligrimų ir visų krikščionių tvirtovė ir priebėga.

Nakvynė viešbutyje arba vienuolyno svečių namuose.

Po pusryčių išvykstame į vakarinę žaliausio Ispanijos Galisijos regiono pakrantę. Tai yra mažai civilizacijos paliestas kraštas, su gausybe ramių paplūdimių, midijų fermų. Pakrantėje nuolatos renkami moliuskai ir kitos jūrų gėrybės, garsėja ir aromatingu baltu sausuoju albarinjo vynu. Jokūbo kelio piligrimai šį kraštą vadino „Šimto upių šalimi“. Aplankome tradicinį Galicijos kaimą O‘Cebreiro (už 32 km nuo Villafranca del Bierzo), kurio bažnytėlėje saugoma Viduramžiais piligrimų ypač garbinta relikvija: vadinamasis “Galisijos šventasis Gralis”, taurė, kurioje vynas iš tiesų virto krauju kai kunigas Eucharistijos metu per pakylėjimą suabejojo slėpinio tikrumu. Jaukiame, kalnuose pasimetusiame kaimelyje išlikusios apskritos formos akmeninės pallozos, vietiniame restorane galima paragauti tradicinių jūros gėrybių patiekalų. Po pietų pageidaujantiems siūlome trumpą pasivaikščiojimą pėsčiomis iki Samos vienuolyno esančio šv. Jokūbo Prancūziškame kelyje (~6 km). Samos yra vos už 130 km nuo Santjago de Kompostelos, tad beveik prisiliečiame prie svarbiausiųjų paskutinių 100 km iki piligriminės kjelionės tilsloo: juk piligrimai, įveikę pėsčiomis šį atstumą, gali gauti atliktos piligrimystės liudijimą (kompostelą; keliaujant dviračiu arba raitomis minimalus atstumas yra 200 km). Galbūt ir jūs, eidami pro daugybę šiame kelio ruože išlikusių archainės architektūros bažnyčių, koplyčių, viduramžiškų kelio žymeklių, kvapnių eukaliptų giraičių, pajusite kelio dvasią ir ryšitės kada nors jį nueiti.

Vakarop atvykstame į Lugo (už 70 km nuo O Cebreiro), miestą įkurtą Romos imperatoriaus Augusto valdymo laikais (UNESCO paskelbtas žmonijos paveldu). VIII a. Mieste apsistodavo piligrimai einantys šv. Jokūbo keliu, o kelias, vedantis į miestą, buvo vadinamas „Ruta Primitiva“, nes kaip tik juo atėjo iš Oviedo pirmasis piligrimas, karalius Alfonsas II 829 m. Dar III-IV a. miestas buvo apjuostas aukšta gynybine siena iš juodai pilko skalūno plokščių, kuriomis dengti ir seniausių pastatų stogai. Siena tokia plati, kad jos viršuje galėtų prasilenkti du lengvieji automobiliai, ir išliko taip gerai, kad ja galima apeiti beveik pustrečio km aplink visą senamiestį, kartais nusileidžiant į mums prieš akis atsiveriančias aikštes tam tyčia įrengtais laiptais. Tai vienintelė pilnai išlikusi romėnų statyta miesto siena ne tik Ispanijoje, bet ir visoje Europoje. Jos viduje prie šv. Jokūbo vartų stovi XII a. Šv.Mergelės Marijos katedra, kurioje nuolat garbinamas Švč. Sakramentas jau nuo XI a.

Nakvynė viešbutyje arba vienuolyno svečių namuose.

Po pusryčių vyksime į Santjago de Kompostelą. Piligrimų miesto centrinėje Obradoiro aikštėje – šv. Jokūbo katedra, kurioje palaidotas vienas iš trijų artimiausių Jėzaus bendražygių, šv. Jokūbas, Zebediejaus sūnus, vyresnysis šv. Jono evangelisto brolis. Tai – viena iš švenčiausių krikščionybės tradicijos votų, jau nuo IX a. traukianti piligrimus iš viso pasaulio, kaip Šventoji žemė ar Roma. Katedra buvo daug kartų perstatyta, tačiau Bažnyčios tradicija teigia, kad jau nuo I mūsų eros amžiaus apaštalo palaikai, atvežti jo mokinių iš Jeruzalės jam mirus kankinio mirtimi, ilsisi marmuro sarkofage kriptoje. Ji įrengta po didžiuoju altoriumi, o prie kriptoje saugomo sidabro karsto-relikvijoriaus veda laipteliai. Daug labiau žiba ir vilioja piligrimus virš kriptos centriniame altoriuje auksu ir brangiaisiais akmenimis dengta akmeninė XIII a. šv. Jokūbo skulptūra, ir tradicija reikalauja ją apkabinti ir pašnibždėti į ausį prašymą ar padėką (užlipus laipteliais už šv. Jokūbo nugaros). Kasdien vidurdienį Katedroje vyksta piligrimų Mišios, kurių metu, jei pasiseks, galima pamatyti, kaip siūbuojamas milžiniškas, net šimtą kg sveriantis sidabro smilkytuvas (botafumeiro), didžiausias pasaulyje. Dabartinis smilkytuvas yra padarytas 1851 m. po to, kai ankstesnįjį pavogė Napoleono kareiviai. Aštuoni vyrai įsiūbuoja smilkytuvą, kuris siūbuojasi per visą katedrą virš piligrimų galvų. Nenusileidžia įspūdžių gausa ir išorinė Katedros apžiūra, jos keturi įėjimai, kiekvienas su savo istorija, o ypač seniausiasis, vedantis iš Sidabrakalių aikštės.

Popiet savarankiškai siūlome aplankti daugybę įdomių eksponatų sukaupusį Katedros muziejų, iš kurio atsiveria durys ir į Relikvijų koplyčią, kurioje saugoma dar vieno šv. Jokūbo (apaštalo, vadinamo Jaunesniuoju, kad jį būtų galima atskirti nuo Vyresniojo) – galva. Toje koplyčioje – ir keleto senųjų ispanų karalių kapai.

Priešais Katedrą įsikūręs didžiulis San Paio de Antealtares vienuolynas. Jį įsteigęs Alfonsas II, kad turėtų kur gyventi vienuoliai, globoję pirmąją apaštalo kapo bažnyčią, irgi to paties karaliaus statytą. Viduramžiais tai buvo didžiausias ir garsiausias Ispanijos benediktinų vienuolynas, o nuo XV a. jį perėmė moterų bendruomenė, laikyta prestižiškiausia šalyje. Mūsų dienomis jame gyvena apie dvi dešimtis benediktinių: jos ne tik užlaiko mergaičių bendrabutį, bet ir gamina saldumynus, kurių galima nusipirkti vienuolyno priimamajame: ypač populiarūs yra tarta de Santiago (migdolų pyragas) ir almendrados (tirpstantys burnoje migdoliniai sausainukai). Nueisime ir prie Šv. Fizo Solovijaus bažnytėlės, pastatytos toje vietoje, kur, esą, gyvenęs atsiskyrėlis; jis ir pamatęs vieną naktį žvaigždes, „šokančias“ virš kalvos viršūnės. Jos parodžiusios jam apaštalo kapą, kažkada paslėptą nuo netikėlių maurų, ir nuo jų vieta gavusi vardą: Žvaigždžių laukas (Campus Stellae). Toliau praeisime Mercado de Abastos de Santiago, šurmulingą vietinį turgų, bei didžiulę Šv. Augustino bažnyčią. Jei leis laikas, aplankysime Šv. Martyno Erškėčio spyglio bažnyčią, kurioje saugomi ne tik gražiausi Santjago altoriai, bet ir senasis medinis choras iš Katedros, perkeltas čia XX a. antroje pusėje. Puošnumu ji nenusileidžia katedrai, be to, labai įdomi greta įrengto muziejaus ekspozicija, iliustruojanti, kaip vienuoliai gydydavo piligrimus, spausdindavo knygas, kaupė dovanas, gausybę meno ir juvelyrikos dirbinių…

Per pietų pertrauką galbūt spėsite nueiti iki Alamedos miesto parko pereiti per Paseo da Ferradura pasivaikčiojimo alėją su apžvalgine aikštele, iš kurios atsiveria puiki senamiesčio panorama su Katedros bokštais, ar užsukti į Šv. Pranciškaus bažnyčią, perstatytą iš senosios, kurią, kaip tikima, įkūrė pats šv. Pranciškus Asyžietis, 1214 m. atėjęs čia kaip piligrimas. Dabartinė šventovė yra XVI a., o jos altoriai atspindi XVIII–XIX a. meninį skonį; kadangi broliai pranciškonai dažnai keliaudavo į piligrimines keliones, prie bažnyčios įsteigtas įdomus Šventosios Žemės muziejus.

Nakvynė viešbutyje arba vienuolyno svečių namuose.

Po pusryčių važiuojame link Atlanto vandenyno pakrantės – į „Pasaulio galą“, Finisterą (82 km, 1 val 15 min). Atšiauri pakrantė, plytinti nuo Finisteros iki Malpicos, ne veltui gavo „Mirties kranto“ (Costa da Morte) vardą. Šioje uolėtoje pakrantėje nuo senų laikų pražūdavo daugybė laivų, o Finisterra įlanka net vadinama “Audrų koridoriumi”, nes per šią vietą į žemyną veržiasi galingi Atlanto ciklonai. Šiandien vaizdingos uolos bei iškyšuliai vilioja atšiaurios gamtos grožio mylėtojus, kurie susirenka stebėti besileidžiančios saulės. Ne veltui Finisterra, kurio iškyšulys yra vienas labiausiai į vakarus nutolusių Europos taškų, pavadinbimas reiškia „žemės pabaiga“. Čia galima rasti nulinį Jokūbo kelio žymeklį. Už trisdešimties km yra La Muxia, kur pasak legendos, šv. Jokūbas baigė savo apaštališkąją misiją: mus pasitinka prie pat kojų į granito uolas dūžtančios aršios Atlanto bangos ir akmeninis laivas su akmenine bure, kuria jo guosti, esą, atplaukusi pati Švč. Mergelė Marija, apgaubti daugybės legendų ir prietarų. Jei bus laiko, aplankysime vieną gražiausių Costa da Morte pakrantės krioklių Fervenza do Ezaro: jo srautas atsirita nuo šventojo Galisijos kalno šlaitų: tai Pindo, vadinamas „galisiečių Olimpu“; miestelyje yra ir jaukus jūros įlankėlėje įsikūręs smulkaus smėlio paplūdymys, tad būtų galimybė ir išbandyti, ar Atlanto vanduo šaltesnis už Baltijos.

Nakvynė viešbutyje arba vienuolyno svečių namuose.