Informacija
2027 m. balandžio 14-21 d.
Apokalipsės keliais prie didžiausios pasaulyje Tikrojo Kryžiaus relikvijos. Ispanija. Piligriminė kelionė
Grupę lydės dvasinis vadovas ir gidė Jūratė Micevičiūtė
Kaina 920 EUR + aviabilietai (nuo 220 EUR)
Ar atsitiktinai tame pačiame vienuolyne, pasislėpusiame sunkiai prieinamame kalnų slėnyje, saugoma didžiausia pasaulyje Tikrojo kryžiaus relikvija – tokia didelė, kad ją net leidžiama paliesti – ir drauge buvo parašytas garsiausias Apokalipsės komentaras, keturis Viduramžių šimtmečius daugiausiai perrašinėtas bestseleris? Jo autorius Beatas Liebanietis nemaža dalimi nulėmė krikščioniškosios ikonografijos ir minties raidą, kai apie 786 metus atrinko ir išpopuliarino kai kuriuos biblinės knygos motyvus bei anksčiau gyvenusių komentuotojų įžvalgas.
Apokalipsė ir Kryžius, pasaulio pabaiga ir išsigelbėjimo pažadas po vienu stogu. Nieko nuostabaus, kad piligrimai išsukdavo keliasdešimt kilometrų iš savo ilgo šv. Jokūbo kelio, kad aplankytų šią nuostabią relikviją. Ji išsaugota iki mūsų dienų, ir mūsų amžininkai iki šiol tebeeina keturiais vandenyno pakrante ir per kalnus vedančiais keliais pas Gyvybės medį. Palei šiuos kelius išliko ir mus, baroko apsupty išaugusius žmones, paslaptingumu stebinantys romaninio meno paminklai. Kita vertus, palei juos gimė net tokia mums gerai pažįstama tradicija kaip europinis parlamentarizmas.
Kelionė parengta taip, kad praeitume šiais keliais, vedančiais iš Santandero, Oviedo, Palensijos ir Leono, vis labiau stebėdamiesi ne tik įstabiais kontrastingais peizažais, bet ir tuo laimingu sutapimu, kad neišsukdami iš savo kelio pas Kryžių galime aplankyti Kristaus veidą dengusią drobulę Oviedo katedroje, IV a. krikščionių kankinių relikvijas Santandere, Santiljanoje, VII a. gyvenusio vyskupo, interneto globėjo šv. Izidoriaus palaikus ir seniausius pasaulyje akmens amžiaus žmogaus piešinius.
Keliaudami ne tik knygoje, bet ir mus supančiuose meno ir gamtos paminkluose „skaitysime“ Beato Lebaniečio Apokalipsės komentarą. Čia mūsų laukia dar vienas netikėtumas: atrasime, kad vadinamieji „tamsieji Viduramžiai“ buvo toli gražu ne tokie tamsūs, kokius juos pradėta vaizduoti Švietimo laikotarpiu. Priešingai: kiekvienas daiktas, veiksmas ar net mintis anuomet atrodė neįtikėtinai skaidrūs, nes jie tarsi stiklo lęšis išdindavo atskleisdavo nesuskaičiuojamas pusiau paslėptas, bet viduramžių žmogui visiškai realias tikroves. Jis gyveno pasaulyje, kur viešpatavo grynos spalvos be pustonių ir dviprasmiškų atspalvių, visur aiškiai atsiskirdavo šviesa ir tamsa, gėris ir blogis. Į tokias dvi susipriešinusias stovyklas dalinosi ir visi gyvi bei negyvi padarai, gyvenę šiame kontrastingame pasaulyje, tarp jų ir milijonai dvasių bei dvaselių, nuo suktų naminukų iki angelų pulkų, kurie puldavo žemyn iš dangaus į kovą prieš juodas demonų kariaunas. Visi šie padarai troško sau laimėti brangiausią šio nesibaigiančio karo grobį: žmogaus sielą – įspūdingiausi bažnyčių portalai liudijo apie šią kovą. Tais laikais tikrai mes, žmonės, buvome viso pasaulio bamba.
Tačiau tai seniai praėjo, nugrimzdo po tūkstančio metų dulkėmis, kodėl dabar mums turėtų rūpėti tie keisti laikai? Galbūt dėl to, kad iš anos dirvos vienaip ar kitaip išdygo kone visa, ką vadiname mūsų europietiška savimone ir kultūra, nors dažnai augalas dabar jau yra tapęs visiškai nepanašus į aną tolimą sėklą. Lygiai taip esame išlaikę ir nuojautą, kad galime išsigelbėti, ir lygiai kaip Viduramžių žmogui, mums kelias veda per kryžių – Tikrąjį kryžių Liebanos slėnyje. Galbūt šios piligriminės kelionės metu padedami senojo Apokalipsės komentaro pajėgsime bent akimirkai išvysti supantį pasaulį Viduramžių žmogaus akimis, ir kaip jis, su nepajudinamu vaiko tikėjimu paliesti Gyvybės medį?
| Į kelionės kainą įskaičiuota | – Kelionė pagal programą komfortabiliu autobusu; – ekskursinė programa; – 7 nakvynės su pusryčiais vienuolynų svečių namuose arba turistinės klasės viešbučiuose (dviviečiuose kambariuose); – kai kurios vakarienės (kai nakvynės vienuolynų svečių namuose); – gidės paslaugos; – kelionės dokumentų sutvarkymas; – dvasinio vadovo, lydinčio grupę, kelionės išlaidos. |
| Į kelionės kainą neįskaičiuota | – Lėktuvo bilietai Kaunas‒Madridas‒Kaunas (nuo 220 Eur) su rankiniu 40x30x20 m bagažu; Rekomenduojame įsigyti savaraniškai. – papildomas lėktuvo bagažas; – pietūs, vakarienės; mokami objektai ir kai kurių lankomų vietų gidai – apie 80 EUR asmeniui; – kitos asmeninės išlaidos; – vienviečio kambario priemoka – 260 EUR; – kelionės draudimas. Draudžiame BTA draudimu (galime apdrausti keliautojus iki 75 m. amžiaus); – ausinukai ‒ vienam asmeniui ‒ 1,5 EUR/ dienai. |
| Pastabos | – Kelionės programos objektų lankymo tvarka gali keistis; – grupės dydis ‒ 30 žmonės. Esant mažesnei grupei nei minimalus keliautojų skaičius, kelionė gali būti vykdoma perskaičiavus kainą mažesnei grupei. – Savarankiškai perkantys lėktuvo bilietus privalo suderinti pirkimą su kelionės organizatoriumi. |
Kelionės programa
Ankstyvas skrydis Kaunas – Madridas. Atskrendame 14.35 į Madrido oro uostą. Autobusu važiuojame į Burgosą. Jei spėsime, dar tą pačią dieną užsuksime į Kartūzų Miraflores vienuolyną, kuriame išliko, turbūt, gražiausias ir originaliausias XVI a. Ispanijos altorius, išaukštinantis Eucharistiją – svarbiausią krikščionybės slėpinį, be kurio neįmanoma peskaityti Apokalipsės. Apie šį vienuolyną svajojo šv. Ignacas Lojola tuoj po atsivertimo, vienuolyno nuotraukas taip mėgo žiūrėti Tomas Mertonas. Apsistosime greta esančiuose tėvų Maristų svečių namuose.
Po pusryčių išvykstame į Burgosą (Burgos) (250 km, 3 val. kelio) – istorinę Kastilijos ir Leono karalystės sostinę, miestą prie Arlansono upės. Gotikinį jo senamiestį vakariniame upės krante su naujamiesčiu jungia keletas tiltų, iš kurių žymiausias yra Santa Maria tiltas, atsiremiantis į ištaigingus miesto vartus (XVI a.). Lankome Burgoso Šv. Mergelės Marijos miesto katedrą, sukaupusią tiek meno lobių, kad ji pati viena yra UNESCO paskelbta žmonijos paveldu. Drauge su gausiais Jokūbo kelio piligrimais apžiūrėsime kontrastingai restauruojamą seniausią miesto dalį, kur tarp XIII–XVI a. pastatų, Karalių rūmų, kuriuose Ispanijos valdovai iškilmingai priėmė Kristoforą Kolumbą po Amerikos atradimo, ar šv. Teresės Avilietės 1582 m. įsteigto paskutiniojo jos vienuolyno, neseniai įsiterpė ir Žmogaus evoliucijos muziejus. Laikas pietums.
Popiet išvyksime į Santanderą (Santander) (150 km, apie 2 val.) prie Kantabrijos jūros, ir tam turėsime kirsti lygiagrečiai palei jūrą, nusidriekusią Kantabrijos kalnų grandinę. Aplankysime dar vieną sostinę – Santandero miestą, esantį ant Šiaurinio Jokūbo kelio. Jį I a. pr. Kr. įsteigė romėnai prie vienos gražiausių Ispanijos įlankų, kurią pavertė savo uostu Portus Victoriae. Nuo VIII a. čia kyla Šventųjų kūnų abatija, traukte traukusi ir tebetraukianti piligrimus. Amžiams bėgant ji buvo paversta unikalia dviguba katedra (naujoji XIV a. katedra pastatyta tiesiai virš senosios XII a. katedros), ir joje piligrimai lanko dviejų kankinių, romėnų karių šv. Kaledonijaus ir Emeterijaus relikvijas. Nakvynė kitapus įlankos esančiuose Dvasinių pratybų namuose.
Po pusryčių išvyksime seniausiu Liebanietiškosios piligrimystės keliu, vedančiu prie Tikrojo Kryžiaus relikvijos. Jis vingiuoja per į tris žavius palei Atlantą išsirikiavusius miestelius (iki tolimiausio – 74 km). Per juos taip pat eina Šiaurinis Jokūbo kelias, tad vienu metu keliausime net dviem tradiciniais piligrimystės keliais, kuriuos UNESCO 2015 m. įtraukė į žmonijos paveldo sąrašą.
Pirmasis mūsų kelyje – Santiljana del Maras (Santillana del Mar), kurio atmosfera mus nukels į XVI a. Jame piligrimai būtinai užeidavo į Šv. Julijonos kolegijatą (XIII a.), kur saugomi šios šventosios palaikai. Šv. Julijona, mergelė, atpažinusi ją apgauti bandžiusį velnią ir sukausčiusi jį grandine, buvo tokia garsi Viduramžiais, kad dėl garbės turėti jos palaikus dar ginčijosi ir Briuselis bei Neapolis, nors, greičiausiai, jie visgi saugomi šiame mažame Ispanijos miestelyje jūros pakrantėje, kur tradicija patvirtinta juos esant jau nuo IX a.
Toliau mūsų kelyje – Komiljas (Comillas), nedidelis pakrantės miestelis, garsėjantis įmantria XIX a. pabaigos – XX a. pradžios architektūra. Jame išbandė savo jėgas tuo metu dar nežinomi jauni katalonų modernizmo genijai, vėliau savo kūriniais išgarsinę Barseloną: Antonio Gaudi, Joan Martorelli, Lluis Domènech i Montaner… Miestelyje išliko tokiai nuošaliai vietai gerokai per didelis ir pernelyg gražus popiežiškasis universitetas, statytas 1890 m., popiežiaus Leono XIII laikais; nuo jo kalvos atsiveria neįtikėtinas vaizdas į netoliese esančius kalnus ir vietos markizo rūmus, o kitoje pusėje – į niekuomet nenurimstantį vandenyną. Miestelio svečiai ypač mėgsta žavų A. Gaudi suprojektuotą Kaprizą, tai – vietinio didiko vasaros rūmai-paviljonas, vienas iš pirmųjų jo projektų. Savo paslaptingumu traukia ir ant stataus kranto esančios gotikinės bažnyčios griuvėsiai, modernistų architektų paversti kapinaitėmis, taip pat ir žvejų XVI a. statyta masyvi parapijinė Šv. Kristoforo bažnyčia, kurios altorių atstoja iš dviejų vos apgenėtų rąstų sudėtas milžiniškas kryžius.
Vakarop, iškeliaujame į Potesą (Potes) Kantabrijos kalnuose, į nuostabiomis panoramomis garsėjantį Europos viršūnių nacionalinį parką (Picos de Europa). Kalnų kelias neria į siaurą tarpeklį ir 20 km vingiuoja tarp sraunios kalnų upės ir stačios kalno sienos, vertikaliai kylančios 600 m į viršų. Pravažiuojame vietas, garsėjančias avies ir ožkos sūriais, taip pat ir gydomųjų vandenų, kurie prasimuša giliai iš po kalnų, kurortą, kur Viduramžiais stovėjo „Šiltųjų vandenų vienuolynas“, o dabar yra įsikūręs viešbutis La Hermida****. Pasiekiame Potesą, jaukų kalnų miestelį su tradiciniais kalniečių namukais ir vietinio feodalo pilimi tvirtove trijų sraunių kalnų upių santakoje. Tai – atokaus ir iš visų pusių apsupto kalnų Liebanos slėnio sostinė, garsėjanti sūriais ir namine degtine orujo, gaminama iš vietinių vynuogių. Mat šiame slėnyje visų nuostabai vyrauja viduržemiškas klimatas, tad prisirpsta ne tik vynuogės, bet ir alyvuogės. ir visi piligrimai, pasuksime link kalnuose esančio šv. Toribijaus vienuolyno, kuriame saugoma didžiausia Kristaus kryžiaus relikvija. Kelias veda per kalnus, ilgiausią Ispanijoje tarpeklį, kurio sienos vietomis siekia 600 metrų aukštį.
Nakvynė kalnų miestelyje Potes, viešbutyje.
Po pusryčių iškeliaujame vingriu kalnų keliu užkylame į Šv. Toribijaus vienuolyną, mūsų piligrimystės tikslą. Čia beveik pusantro tūkstančio metų saugoma didžiausia pasaulyje šv. Kryžiaus relikvija. Ji tokia garsi, kad jau nuo XIV a. turi visuotinių atlaidų privilegiją, kurią iki XX a. pabaigos turėjo vos keturios vietos pasaulyje (be šio vienuolyno, tik Jeruzalė, Roma ir Santjago de Kompostela). Pagerbę relikviją, apžiūrėsime vienuolyną, kuriame VIII a. buvo parašytas garsiausias Apokalipsės komentaras, tapęs tikru bestseleriu per visus Viduramžius iki pat XV a. Esant galimybei, Poteso miestelyje aplankysime šio komentaro autoriui ir jo įspūdingiems rankraščiams skirtą muziejų. Apokalipsė, paskutinioji Biblijos kanono knyga yra neatsiejamai susijusi su Kryžiumi: Kristaus Kryžiaus slėpinys nesuvokiamas be to, kas buvo Patmo saloje apreikšta apaštalui Jonui, ir, anot Viduramžių teologų, ji turi vienintelį raktą: kryžių.
Popiet važiuojame į Kovadongą, kuri vadinama Ispanijos karalystės lopšiu, nes šiame ankštame kalnų tarpeklyje, pasirodžius Mergelei Marijai, krikščionių kariai laimėjo pirmąjį mūšį prieš užkariautojus musulmonus. Ar tai tik atsitiktinumas, kad pergalę jie iškovojo 722 metais, lygiai šimtmečiui praėjus nuo islamo gimimo 622 metais. Per šį šimtmetį musulmonai nepatyrę pralaimėjimų, laikė save nenugalimais. Dabar įspūdingoje Šventojoje oloje, kur pasirodė Mergelė Marija, įrengta koplyčia, o šalia šauna į dangų galinga XIX a. bazilika. Nakvynė Oviedo vyskupijos rekolekcijų namuose.
Po pusryčių išvykstame į Astūrijos karalystės sostinę Ovjedą (Oviedo). Gyvendamas Ovjede 813 m. Astūrijos karalius Alfonsas II Skaistusis gavo žinią, kad Galisijoje atrastas apaštalo šv. Jokūbo kapas. Jis pats su savo svita 829 m. iškeliavo apžiūrėti relikvijų, tad tapo pirmuoju šv. Jokūbo piligrimu, nutiesusiu vadinamąjį Senąjį kelią (Camino Primitivo). Ovjedo Katedra viduramžiais garsėjo tarp Jokūbo kelio piligrimų, kurie net sudėjo posmelį: „Kas eina į Santjagą ne per Salvadorą, aplanko tarną, bet aplenkia senjorą“. Salvadoras lietuviškai reiškia „Gelbėtojas“: taip vadinama XIII a. Išganytojo statuta, prie kurios meldėsi šv. Jonas Paulius II Ovjedo Katedroje ir, svarbiausia, primenama apie vieną svarbiausių Kristaus relikvijų – vadinamąją Skarelę. Tai yra drobulė, dengusi Jo veidą po nuėmimo nuo kryžiaus, minima Jono evangelijoje (20, 7). Beje, pagal senumą ir biologinių pėdsakų sudėtį ir išsidėstymą ji sutampa su garsiąja Turino drobule, pašarvojus dengusia visą Nukryžiuotojo kūną. Ši relikvija gerbiama prieš dešimt amžių įrengtoje Šventojoje Menėje su įstabiomis romaninėmis apaštalų skulptūromis. Šventosios menės lobynas, saugomas UNESCO kaip žmonijos paveldas, be kitų įstabių daiktų, eksponuoja ir nuostabius IX-X a. darytus procesinius kryžius, VI a. kedro skrynią, kurioje iš Palestinos čia atgabenta per 200 relikvijų, o katedroje apstulbina vienas gražiausių Ispanijos altorių (XVI a.), bei akmens ąsotis, anot tradicijos, vienas iš tų šešių, kuriuose Kristus per Kanos vestuves perkeitęs vandenį į vyną.
Ekskursija pėsčiomis po Ovjedo senamiestį: tėvo Feijoo aikštė, netoliese – romaninis Šv. Vincento vienuolynas, kur VIII a. gimė Ovjedo miestas, Fontano turgus, senojo universiteto rūmai, ir daugiau nei šimtas įdomių bronzinių figūrų išdėstytų miesto gatvėse, kur jos per pastaruosius trisdešimt metų tapo pilnateisiais Ovjedo gyventojais. Miestas garsėja sidru ir unikaliais pelėsiniais sūriais, kurie nenusileidžia net prancūziškiems.
Vakarėjant, sekdami šv. Jokūbo piligrimų per amžius nustatyta tradicija, pasuksime per kalnus į Prancūziškąjį kelią. Už kalnų driekiasi lygesnė, bet labiau saulės išdeginta Kastilijos plynaukštė, o joje mus pasitinka Astorgos miestas. Dvi nakvynės Astorgos vyskupijos seminarijoje.
Po pusryčių važiuosime į Leono miestą, kurio senamiestis išsaugojo ne tik romėnų, bet ir viduramžių sienos likučius, senąsias aikštes ir bažnyčias, menančias net X a. Pasistengsime aplankyti Šv. Izidoro Seviliečio bažnyčią, kur saugomos šio šventojo, paskelbto interneto globėju, relikvijos. Tai jis vadovavo Bažnyčios susirinkimui, kuriame 634 m. Apokalipsė buvo įtraukta į Biblijos kanoną. Šalia esanti bazilika vadinama romaninės architektūros Siksto koplyčia: joje išliko įspūdingos XII a. freskos, taip pat saugoma I a. taurė, kurią daug tyrinėtojų laiko tikruoju Šventuoju Graliu. Matysime rotušę, renesansinius Guzmanų rūmus, Gaudi suprojektuotą Botinesų namą, Šv. Marcelio aikštę, kur stovėjo šio romėnų kario, III a. nukankinto dėl tikėjimo ir paskelbto šventuoju, namai, o dabar kyla jo vardo bažnyčia.
Mūsų laukia įspūdinga Leono miesto katedra dėl savo griožio dar vadinama Pulcra Leonina. Vitražų gausa ji nusileidžia tik garsiąjai Šartrų katedrai Prancūzijoje. Ji pastatyta tik per 50 metų, todėl yra tikras gotikinės architektūros grynuolis. Be to joje palaidoti net keturi šventi vyskupai ir savo rūmų žemes užleidęs Katedrai pastatyti XI a. karalius. Prie jos įėjimo išlikęs Teisingumo stulpas yra pirmojo Ispanijoje “apeliacinio teismo” vieta: čia susirinkusiam Tribunolui bet kuris pilietis galėjo apskųsti kiekvieną savo miestelio ar feodalo teismo sprendimą.
Nakvynė Astorgos vyskupijos seminarijoje.
Po pusryčių lankysime Astorgos miestą. Tai – vienas svarbiausių Prancūziškojo Jokūbo kelio miestų, įkurtas dar romėnų – pavadinimą Asturica Augusta jam davė pirmasis Romos imperatorius Oktavianas Augustas, Julijaus Cezario įpėdinis. Liebanietiškajai piligrimystei Astorga svarbi dėl to, kad, anot tradicijos, kaip tik šio miesto vyskupas šv. Toribijus iš Šventosios žemės V a. atnešė Kristaus Kryžiaus relikviją. Priartėjus musulmonų kariuomenei 714 m. relikvija ir šventojo vyskupo palaikai išgabenti paslėpti į šiaurėje stūksančius Europos viršūnių kalnus, vienuolyną nuošaliame Liebanos slėnyje, kur jie tebėra iki mūsų dienų. Taip pat aplankysime Astorgos katedrą, kurioje 1143 m. „gimė“ Portugalija, nors dabartinis pastatas pradėtas statyti 1471 m. ant ankstesnės romaninės šventovės pamatų – ją mena hieratiška Didingoji Mergelė Marija (XII a.). Statyba užtruko iki XVIII a., kaip liudija stilių įvairovė fasade. Seniausioje, romaninėje Katedros dalyje įrengtas įdomus muziejus, sukaupęs ilgą jos istoriją liudijančius eksponatus: nuo čia surasto įspūdingo IV a. romėnų stiliaus sarkofago ir X a. juvelyrikos iki išraiškingos XVI a. ispanų–flamandų tapybos. miestą, įsikūrusį prie Bernesga ir Torío upių santakos. Mieste aplankysime gotikinę katedrą, išgarsėjusią savo neįtikėtinai drąsiais vitražais: tokios ažūrinės pastato sienos tiesiog neturėtų laikytis… Beveik du tūkstančiai kvadratinių metrų vitražų pasakoja Biblijos scenas ir veda lankytoją link visos šviesos šaltinio, Kristaus, kuriam pašvęstas pagrindinis altorius. Dar prieš įeinant į katedrą pribloškia didingumu Paskutiniojo Teismo portikas, beveik nenusileidžiantis garsiajam Santjago de Kompostelos Šlovės portikui. Prie įėjimo išlikusi Teisingumo kolona, prie kurios jau nuo XII a. buvo organizuojamas vienas pirmųjų Europoje „apeliacinių teismų“: karalius asmeniškai išklausydavo skundus tų, kurie jautėsi nuskriausti savo feodalų ar bažnyčios hierarchų sprendimų. Po pietų mūsų laukia kelionė į Madridą. Jei laikas leis, surengsime trumpą ekskursiją po Madrido istorinį centrą: Rytų aikštė, Karalių rūmai, Katedra, Didžioji aikštė, Saulės aikštė, seniausia Madride šv. Egidijaus bažnyčia. Nakvynė viešbutyje. Trumpas poilsis prieš ankstyvą skrydį.
Vykstame į Madrido oro uostą. Skrydis Madridas‒Kaunas. 6.05 – 11.00
