Peru ir Bolivijos lobynai

Skrydis Vilnius – Amsterdamas – Lima. Pervežimas į viešbutį Miraflores rajone

Po pusryčių – apžvalginė ekskursija po Peru sostinę Limą, vieną didžiausių Pietų Amerikos didmiesčių, įsikūrusią Ramiojo vandenyno pakrantėje, kurią gaivina šaltoji Humbolto srovė. Amžinojo rūko miestas buvo įkurtas XVI a. pirmųjų ispanų konkistadorų. Istorinis senamiestis iki mūsų dienų išlaikė stačiakampį gatvių planą, kolonijinio stiliaus namų grakštumą ir balkonų ažūro subtilumą.

Lengvas pasivaikščiojimas po istorinį centrą: Didžioji aikštė su Prezidentūra, Arkivyskupo rūmais, Limos katedra, Šv. Pranciškaus bazilika su vienuolyno katakombomis, San Martino aikštė, Šv. Dominyko bažnyčia, kurioje saugomos svarbių Peru šventųjų – Martyno de Porres ir Limos Rožės – relikvijos.

Limos turtingųjų rajonas – Mirafloresas – gerokai modernesnis. Naujasis prekybos centras „Larcomar“ neturi stogo – jo koridoriai, it amfiteatras, atsiveria į vandenyną. Pageidaujantys turės galimybę už papildomą mokestį aplankyti Larko aukso muziejų, kuriame sukaupta turtinga inkų meno kolekcija.

Saulėlydį pasitinkame ant uolų, nuo kurių atsiveria puiki Ramiojo vandenyno panorama. Nakvynė viešbutyje.

Labai anksti ryte vykstame į Nacionalinį Parakaso rezervatą, esantį Ramiojo vandenyno pakrantėje, kurią skalauja šaltoji Humbolto srovė. Ši srovė sukuria palankias sąlygas jūrų gyvūnams veistis ir gyventi. Greitaisiais kateriais keliaujame į Baljestos salas, dar vadinamas Mažaisiais Galapagais. Tai tikra raudonkojų kormoranų, žuvėdrų, pelikanų ir jūrinių sėjikų karalystė. Čia dažnai sutinkami pingvinai, ruoniai, jūrų liūtai ir jūrinės ūdros.

Dykumos kopose išraižytas didžiulis Kandeliabras – figūra, kurios kilmė siekia XVII ar XVIII amžių. Tačiau kai kurie šaltiniai teigia, kad ši žvakidės formos figūra galėjo būti išpiešta dar III amžiuje kaip ženklas jūreiviams.

Toliau lankome Huakačiną – miestelį, įsikūrusį oazėje tarp aukščiausių kopų. Šį miestelį supančios milžiniškos kopos ir jų papėdėje tyvuliuojanti žalia lagūna, apsupta palmių, puošia 50-ies solių vertės Peru banknotą. Smagiausios pramogos čia – pasivažinėjimas specialiais smėlio automobiliais kopose arba linksmas slidinėjimas nuo kopų lentomis.

Vėliau užsuksime į nedidelę vyno ir pisko gamyklėlę, kur degustuosime šio nacionalinio gėrimo. Kelionę tęsiame į Naską – miestą be lietaus, garsėjantį paslaptingomis linijomis, kurios lyg laiškai lietaus dievams išraižytos dykumos peizaže. Nakvynė viešbutyje.

Po pusryčių vyksime į Naskos oro uostą skrydžiui virš legendinių Naskos linijų. Naskos regionas saugo daugybę senųjų civilizacijų paslapčių: tarp archeologinių radinių aptinkama senovinių kapų, mumijų, keramikos dirbinių ir, žinoma, paslaptingų Naskos linijų, kurios kelia daug diskusijų ir mokslininkų ginčų.

Pakeliui į Naską aplankysime Čiaučilijos kapines, kuriose matysime sėdinčias mumijas bei keramikos radinius. Taip pat susipažinsime su senoviniais Naskos akvedukais ir archajiška irigacijos sistema. Nors Naskos slėnis kenčia nuo sausrų, regionas išsiskiria įspūdingais kaktusais, kuriuose gyvenantys vabaliukai naudojami dažų gamybai, bei unikalia požeminių vandenų drėkinimo sistema. Vanduo į dirbamus laukus patekdavo iš požeminių gyslų, o į kanalus vedė spiralės formos laiptai.

Naskos dykumoje išraižytos linijos, manoma, buvo skirtos apeigoms lietaus prišaukimui. Iš oro geriausiai matomi milžiniški ornamentai: geometrinės figūros, trapecijos, spiralinės formos ir gyvūnų geoglifai. Mokslininkai yra užfiksavę apie 30 piešinių (tokių kaip kondoras, beždžionė, voras, gėlė), daugiau nei 13 tūkstančių linijų ir 700 geometrinių figūrų. Raižiniai sudaryti iš tranšėjų, kurių plotis siekia iki 135 cm, o gylis – 40–50 cm.

Naskos linijos pirmą kartą pastebėtos 1939 m. amerikiečio archeologo Paulo Kosoko. 1994 m. šis unikalus objektas buvo įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.

Esant geroms oro sąlygoms, už papildomą mokestį galėsime per pusvalandį trunkantį skrydį iš oro apžiūrėti šių įspūdingų figūrų, kurios driekiasi apie 50 kilometrų iš pietų į šiaurę ir 5–7 kilometrus iš vakarų į rytus.

Vakare pradėsime naktinę kelionę komfortišku miegamuoju autobusu į Kusko – kelionė truks apie 14-16 valandų.

Apie pietus atvykstame į Kuską (UNESCO). Daugiau nei 3400 m virš jūros lygio iškilęs miestas kadaise buvo Inkų imperijos sostinė, esanti beveik už tūkstančio kilometrų nuo Ramiojo vandenyno pakrantės.

Pasak legendos, Kuską įkūrė Saulės dievo Inti sūnus Mankas Kapakas ir dukra Mama Okla. Jie išplaukė iš Saulės salos Titikakos ežere, nešdamiesi auksinę lazdelę. Keliaudami per kalnus ir slėnius, jie ieškojo vietos, kurioje lazda lengvai įsmigtų į žemę. Plačiame kalnų slėnyje lazda įsmigo ir prasmego – toje vietoje buvo įkurtas miestas, tapęs naujosios imperijos centru, vadinamu „bamba“.

Prieš kelis šimtmečius iš čia Didysis Inka valdė milžinišką šalį, tuomet vadintą Tawantinsuyo – „Keturių pasaulio kraštų žeme“. Miestas buvo suplanuotas pumos formos, nes šis gyvūnas inkų kultūroje buvo laikomas šventu. Pumos „uodegoje“ – pailgame žemutiniame mieste – gyveno kilmingieji, ten buvo įsikūrusios šventyklos ir rūmai. Miestiečiai ir amatininkai gyveno viršutiniame mieste, moliniuose nameliuose.

Virš miesto esančią tvirtovę inkai vadino Saqsaywamán – „pumos galva“. Ji buvo naudojama kaip prieglobstis pavojų metu. Pumos „vidurys“ – šventyklų ir rūmų apsupta Huacaypata („Malonumų aikštė“) – buvo švenčių ir Saulės dievo Inti garbinimo ceremonijų vieta.

Atvykus ispanams, Kuskas dėl savo išskirtinio grožio buvo pavadintas Andų širdimi. Miesto kolonijinis senamiestis pasižymi prašmatniu baroko stiliumi ir kasdieniu Inkų kultūros pristatymu, įskaitant tautinius šokius. Birželį čia vyksta didingas Inti Raymi saulėgrįžos festivalis.

Pažintis su Kusku prasideda pasivaikščiojimu akmeninėmis gatvėmis, menančiomis galingos Inkų imperijos laikus. Lankysimės Katedroje, pastatytoje XVII a. ant senosios inkų šventyklos vietos, Qoricancha šventykloje, Šv. Petro (San Pedro) turguje, pagrindinėje miesto aikštėje, Šv. Blažiejaus (San Blas) ir Regocijo aikštėse. Mieste gausu tvirtovių ir šventyklų, liudijančių Inkų imperijos didybę. Pažintį su miestu užbaigsime apsilankydami Šokolado muziejuje, kur sužinosime apie kakavos pupeles, svarbias Inkų istorijoje. Čia taip pat galėsite paragauti mate de coca – tradicinės kavos arbatos.

Lankysimės ir Saksaihuamano tvirtovėje, kuri pasižymi milžiniškomis raižytomis akmens sienomis. Ši tvirtovė laikoma vienu geriausių inkų karinės architektūros pavyzdžių. Pasakojama, kad inkai čia paslėpė vertingus lobius.

Nakvynė viešbutyje.

Po pusryčių išvykstame į Šventąjį slėnį, kur yra įsikūręs Pisakas – nedidelis, bet gyvybingas miestelis, dažnai užgožiamas garsiojo kaimyno Maču Pikču. Tiems, kurie trokšta ramaus poilsio ir vaizdingų panoramų be minios turistų, Pisakas gali tapti jaukia atokvėpio vieta. Nuo Pisako kalvos atsiveria įspūdingas Šventojo slėnio vaizdas, matyti vingiuojanti Urubambos upė.

Toliau keliaujame į Maraso druskos kasyklas, kuriose terasiniuose sūraus vandens baseinėliuose garinama viena geriausių pasaulyje druskų. Inkų laikais druska buvo itin svarbi – ji naudota konservavimui ir buvo gyvybiškai reikalinga žmogaus organizmui. Šios druskos kasyklos veikia iki šiol ir yra svarbus vietinių šeimų pajamų šaltinis.

Po pietų lankome istorinio Ojantaitambo (Ollantaytambo) inkų miesto archeologinį parką. Čia išliko siauros grįstos gatvelės, stačios terasos kalno šlaite ir akmeninė ceremonijų vieta kalno viršūnėje. Vietiniuose turgeliuose galima stebėti tradicinių amatininkų darbą – čia gimsta spalvingi mezginiai ir papuošalai iš vilnos, galima paragauti šviežių egzotinių vaisių.

Ojantaitambas taip pat turi didelę istorinę reikšmę – būtent čia inkai laimėjo pirmą svarbią pergalę prieš ispanus. Tačiau galiausiai, pralaimėjus karą, inkų imperija žlugo. Miestelis iki šiol vadinamas gyvuoju inkų kultūros paminklu.

Vėliau lankome Morajos archeologinę radimvietę, kuri primena romėnų amfiteatrą. Manoma, kad tai buvo savotiška inkų žemės ūkio eksperimentinė stotis – koncentriškai išdėstytose terasose sukurtame mikroklimate bandyta auginti įvairias kultūras.

Traukiniu (kelionė trunka apie 1,5 val.) vykstame į Aguas Calientes miestelį, įsikūrusį legendinio Maču Pikču miesto papėdėje. Traukinys – vienintelė transporto priemonė, leidžianti pasiekti šią vietą. Tiems, kurie mėgsta iššūkius, yra galimybė keliauti pėsčiomis senuoju inkų keliu.

Nakvynė viešbutyje Aguas Calientes.

Pusryčiai. Rytą pradedame kelione į vieną garsiausių pasaulio stebuklų – Maču Pikču. Anksti ryte mūsų laukia maždaug 20 minučių kelionė autobusu iki šventojo inkų miesto. Paslaptingas miestas, įsikūręs kalnų ir džiunglių apsuptyje (2430 m aukštyje), išnyra iš debesų prieš keliautojo akis tarsi pažadėtoji vizija. Daugelis, čia dar nebuvusių, turbūt yra matę daugybę šios ikoninės vietovės nuotraukų, tačiau gyvai atsiveriantis „atvirukinis“ miesto vaizdas pranoksta bet kokius lūkesčius.

Gidas supažindina su Maču Pikču istorija ir senoviniu gyvenimu šiame aukštumų mieste. Šlaitinės terasos ir nuostabūs vaizdai žavi kiekvieną, o meistriškos akmeninės konstrukcijos, sudėliotos iš akmenų, sveriančių net iki 50 tonų, stebina savo inžineriniu tobulumu. Šis miesto statybos šedevras, kuris buvo apleistas pačių inkų ir liko nežinomas ispanams, vėl atrastas tik 1911 m., kai Peru tapo nepriklausoma.

Kaip ir daugelis inkų miestų, Maču Pikču turi lygią ceremonijų aikštę, o prie įėjimo – kukurūzų sandėlius, nes šventės metu papildomų atsargų įvežti būdavo nepriimtina. Vanduo miestui tiekiamas vamzdžiais iš aukštesnių šaltinių, o pastatai statyti iš preciziškai nugludintų akmenų, nenaudojant jokio skiedinio.

Po įsimintinos ekskursijos siūlome papietauti Aguas Calientes miestelyje, o vėliau traukiniu grįžtame į Kuską. Laisvas laikas mieste. Nakvynė viešbutyje.

Pusryčiai. Šiandien – laisva diena Kuske, kai kiekvienas keliautojas gali pasirinkti pasilikti mieste arba, už papildomą mokestį, užsisakyti kelionę į Vaivorykštinius kalnus. Esantys vos už valandos kelio automobiliu nuo Kusko miesto, šie kalnai dar prieš dešimtmetį nebuvo taip gerai žinomi pasaulyje – jie labiau traukė vietinius gyventojus ir entuziastus, kurie išsiruošdavo į septynių dienų žygį Ausangate Trek.

Vaivorykštės kalnai, dar vadinami Vinicunca, pastaraisiais metais sulaukia vis daugiau keliautojų. Vis dėlto beveik keturias valandas trunkantis pėsčiųjų žygis 5000 m aukštyje nėra iš lengvųjų. Jei tokiam žygiui dar nesate pasiruošę, siūlome užsisakyti lengvesnį dienos žygį į Palccoyo vaivorykštinį kalną. Nors reginys gal ir ne toks įspūdingas, viską atperka trumpas, vos 45 minutes trunkantis pasivaikščiojimas vaizdingais slėniais. Juk net ir kalnų spalvos priklauso nuo oro!

Jei nepatingėsite atsikelti anksčiau, galima užsisakyti išvyką prie Humantajaus smaragdinio ežeriuko. Šis ežeras vilioja turistus ne tik savo spalvomis, bet ir 1,5 valandos trunkančiu pasivaikščiojimu kalnuose.

Nakvynė viešbutyje.

Pusryčiai. Iš Kusko skrendame į Bolivijos faktinę sostinę La Pasą. Įkurtas XVI a. konkistadoro Alonso de Mendozos, miestas buvo pavadintas Mergelės Marijos Taikos Karalienės (Nuestra Señora de La Paz) vardu. Šis unikalus miestas, įsikūręs giliame slėnyje ir apsuptas snieguotų viršūnių, žavi savo kontrastais.

Pažintis su istoriniais ir kultūriniais miesto objektais: gyvybės pilna Murillo aikštė su miesto katedra, Vyriausybės rūmais ir Šv. Pranciškaus bazilika. Aplankysime Raganų turgų (Mercado de Hechiceria), Kokamedžio muziejų, kuriame įtikinamai pasakojama šio reikšmingo augalo istorija, ir išbandysime vietinį visuomeninį transportą – vos prieš keletą metų įrengtus kalnų keltuvus, kurių linijos išvagojo visą miestą.

Bolivija neišsižada savo dvasios: čia labiau nei bet kur kitur Amerikoje išlikusi indėnų kultūra. Indėnai aimarai ir kečujai sudaro apie 40 % visų Bolivijos gyventojų, o jų kultūra atgimsta. Prieš kokius penkiolika metų La Paso priemiesčiuose indėnai pradėjo statyti unikalius „rūmus“ – čoletus, papuoštus indėniškais simboliais, atspindinčiais šeimų ir verslo istorijas.

Čoletų išplanavimas: pirmame aukšte – šeimininkų verslas (mankapača), antrame – nuomojama salė šventėms, trečiame – butai vaikams (akapača) – gyvenamasis pasaulis, o ant stogo – šeimininkų namai, kad būtų arčiau dievų pasaulio. Nakvynė viešbutyje La Pase.

Pusryčiai. Išvyka į Mėnulio slėnį – neįtikėtiną kraštovaizdį su smailėjančiomis uolomis, kurias vėjas ir laikas išdrožė it skulptūras. Šis gamtos stebuklas plyti vos už 10 kilometrų nuo La Paso miesto. Apylinkėse auga įdomių siluetų kaktusai, tarp jų ir Bolivijoje populiarūs San Pedro kaktusai, turintys haliucinogeninių savybių.

Toliau keliaujame į Tiahuanaco – senovinį Bolivijos civilizacijos centrą, kuriame stūkso milžiniškos akmeninės skulptūros ir vartai, menantys tūkstantmečius.

Vakare grįžtame į La Pasą. Skrydis į Sukrę. Nakvynė viešbutyje.

Sukrė – nominalioji šalies sostinė, baltasis miestas, įsikūręs 2591 m aukštyje virš jūros lygio, apsuptas vaisių sodų ir kviečių laukų. Šis miestas kaip magnetas traukia keliautojus. Sakoma, kad jei turistai, keliaudami po Boliviją, kur nors užtrunka neplanuotai, dažniausiai tai būna Sukrė.

1809 m. kalnuose pasislėpęs miestas pirmasis sukilo prieš ispanų kolonizatorius. Nepaisant to, čia iki šiol išlikęs baltas ispaniškas senamiestis, stačiakampis gatvių tinklas ir nuostabi barokinė architektūra.

Su Sukrės istorija susipažinsime ekskursijos po miestą metu: aplankysime La Recoleta apžvalginę aikštelę, Gegužės 25-osios aikštę, Nekaltojo Mergelės Marijos Prasidėjimo miesto katedrą, Šv. Pranciškaus bažnyčią, buvusią gubernatoriaus rezidenciją bei Laisvės namus (Casa de la Libertad), kuriuose 1825 m. vietinis elitas paskelbė Bolivijos nepriklausomybę nuo Ispanijos. Taip pat aplankysime Kolonijinį meno muziejų, kurio kolekcijoje saugomi ir tarpukario lietuvio dailininko Jono Rimšos darbai.

Laisvu laiku pasivaikščiosime po centrinį miesto turgų, o kavinėse ar restoranėliuose, įrengtuose ant namų stogų terasose, galėsite skaniai pavakarieniauti, mėgaudamiesi miesto panorama. Nakvynė viešbutyje Sukrėje.

Po pusryčių važiuojame į Potosį (4047 m) – sidabro kasyklų miestą, kuris prieš kelis šimtmečius buvo turtingiausias visoje Lotynų Amerikoje. Miestas garsėja Cerro Rico kalnu, kuriame buvo kasama sidabro rūda. Šis kalnas, atvaizduotas Bolivijos herbe ir šalies vėliavos centre, simbolizuoja sidabrą, „finansavusį“ visą Ispanijos imperiją. Kasmetiniai iš Potosio gabenami sidabro siuntiniai buvo pagrindinis plėšikų taikinys – tokį lobį pagrobus, visą didžiausią pasaulio imperiją galėjo ištikti krizė. Potosyje nukaldinti sidabriniai pinigai tapo pirmąja pasauline valiuta.

Kontrastuojantis su baltuoju Sukrės miestu, „juodasis“ kalnas turi ir tamsią istorijos pusę. Manoma, kad kasyklos nusinešė milijonų indėnų ir juodaodžių vergų gyvybes. Cerro Rico šachtininkai garbina Tio dėdę – požemiuose gyvenantį velnią, kuriam neša aukas. Sidabro gavyba laikui bėgant sumažėjo, o Potosio gyventojai nuskurdo.

Su sidabro kasyklų istorija susipažinsime apsilankę pačiose kasyklose. Kalno papėdėje esantis Potosio senamiestis išaugo iš sidabro klestėjimo laikų. Aplankysime Šv. Teresės vienuolyną-muziejų ir Monetų kalyklą, kurioje buvo kaldinami pirmieji sidabriniai pinigai.

Vėliau išvykstame į Ujūnio miestelį, įsikūrusį šalia garsiosios druskos dykumos, besitęsiančios šimtus kilometrų link Argentinos ir Čilės sienos. Ši sritis garsėja ypač šaltu klimatu, todėl svarbu pasiimti šiltų drabužių. Nakvynė viešbutyje Ujūnyje.

Pusryčiai. Kodėl Ujūnis vertas įdomiausių epitetų ir legendų, sužinosite per tris dienas tyrinėdami šias įspūdingas apylinkes. Jos, įsikūrusios daugiau nei 3600 metrų aukštyje, puošiasi didžiausiu pasaulyje druskos ežeru – Salar de Uyuni, užimančiu šeštadalį Lietuvos ploto. Baltas, lygus ežero dugnas – tai daugiau nei 10 metrų storio druskos sluoksnis, atrodantis begalinis ir susiliejantis su dangumi. Ežero dugnu gali važinėti automobiliai, o nors kasdien į druskos laukus išrieda šimtai ekskursinių džipų, nuvažiavus giliau į baltus tolius, galima likti visiškoje vienumoje. Čia vyksta ir garsusis Dakaro ralis.

Lietaus sezono metu ežeras virsta milžinišku veidrodžiu, kuriame dangus atsispindi taip tobulai, kad galima kurti įspūdingas nuotraukas su optinėmis iliuzijomis, būdingomis tik šiai vietai. Tuo pačiu metu aplankome Inkahuasis – kaktusų salą, dar vadinamą Žuvies sala, į kurią galima patekti, jei lietaus nebūna per daug.

Keliaujame į senų traukinių „kapinaites“. Kadaise per druskos ežerą nutiestu geležinkeliu buvo gabenama druska ir kitos naudingosios iškasenos. Sakoma, kad šis druskos ežeras slepia nuo 50 iki 70 procentų viso pasaulio ličio atsargų.

Visgi druskos laukas – tai tik vartai į tikrą spalvų karalystę. Per kitas dvi dienas šioje įspūdingoje gamtos kelionėje pamatysime druskos piramides, ugnikalnius ir geizerius. Mūsų taip pat laukia nuotaikingos maudynės Fumarolės–Polkeso karštose versmėse.

Aplankysime įvairiaspalves Kanapos, Hediondos, Čiarkotos ir Hondos lagūnas, kuriose gyvena įvairių rūšių grifai bei trys retos flamingų rūšys. Šie vandens telkiniai, kartu su Eduardo Avaroa gamtos parko kraštovaizdžiu, sužavi savo spalvų įvairove: oranžine, raudona, geltona, rusva, žydra…

Kelionėje taip pat matysime garsiuosius akmeninius medžius, apleistą San Antonio de Lipez miestą, pūkuotas lamas ir kitas Bolivijos dykumos įžymybes. Visa tai pakeri keliautojų širdis ir atperka nedidelius nepatogumus.

Reikia žinoti, kad dykumos nameliuose gyvenimo sąlygos yra labai kuklios: teks gyventi po 4–6 žmones viename kambaryje, o dušo vanduo ne visuomet bus reikiamos temperatūros.

Trečios dienos vakare skrisime į La Pasą. Nakvynė viešbutyje.

Po pusryčių, vienu gražiausių kelių Bolivijoje, vykstame į Puną. Pakeliui užsuksime į Kopakabaną, kurortinį miestelį, svarbų Bolivijos piligrimų šalies centrą. Iki ispanų užkariavimo Kopakabana buvo indėnų religinis centras, kuriame buvo garbinama vaisingumo deivė Kotakawana. XVI a. čia įsikūrus domininkonų ir augustinjonų misijoms, pasakojama, kad indėnas Fransiskas Titu Jupankis sukūrė Mergelės Marijos paveikslą, išgarsėjusį stebuklais. Į gyvenvietę ėmė plūsti piligrimai ir turistai, ir Kopakabana tapo svarbiausiu religiniu centru šalyje. XVII a. buvo pastatyta Kopakabanos Mergelės Marijos bazilika. Po sekmadienio mišių prie jos vyksta neįprastas ritualas – automobilių šventinimas. Mašinos ta proga puošiamos gėlėmis, vainikais, o šalia katalikų kunigo ritualų, iš visos Bolivijos suplūdę vairuotojai čia pat atlieka ir indėniškas apeigas, skirtas žemei-motinai Pačamamai: šlaksto mašinas grynu alkoholiu, išgeria ir patys. Miestelyje gyvuoja tradiciniai amatai, rengiamos įvairios indėnų šventės.

Iš miestelio laivu plaukiame į Saulės salą, kurioje, pagal inkų tradicijas, gimė Saulės dievas. Iškėlęs iš vandenų didįjį inką Manko Kapą, jis paliepė jam įkurti Inkų imperiją. Pasiekę Bolivijos – Peru sieną, pereisime tiltą į Peru. Toliau autobusu pamažu kilsime aukštyn, kol atvyksime į Puno miestą. Nakvynė viešbutyje Pune.

Po pusryčių išvykstame į Šventąjį inkų Titikakos ežerą, tyvuliuojantį Bolivijoje ir Peru, 3820 m virš jūros lygio – didžiausią ežerą Pietų Amerikoje. Ežere yra daugybė natūralių ir dirbtinų gyvenamų salų. Laiveliu plauksime tyrinėti Titikakos ežero salas. Aplankysime unikalias plūduriuojančias nendrines Uros salas, kuriose gyvena vietinės kaimo bendruomenės. Manoma, kad Uros salų gyventojai pradžioje apsigyveno plaukiojančiose ežero salose slapstydamiesi nuo persekiotojų. Susipažinsime su jų buitimi, bendruomenių istorija ir tautiniais drabužiais.

Tęsdami kelionę, pasieksime Amantani salą, nuo kurios Cerro Pachamam kalvos atsiveria panoraminis Titikakos ežero vaizdas. Po įsimintinos ekskursijos vakare – skrydis į Limą. Nakvynė viešbutyje Limoje.

Priklausomai nuo skrydžio – laisvas laikas. Skrydis Lima – tarpinis miestas –Vilnius. Grįžtame namo balandžio 6 d.

Pusryčiai. Pervežimas į oro uostą.  Skrydis Lima – tarpinis miestas –Vilnius. Grįžtame namo kovo 31 d.